Lietuvos kibernetinis saugumas po „Rusijos šešėlio“: nuo valstybės institucijų iki savivaldybių ir ligoninių

Per pastaruosius kelerius metus Lietuva išgyveno vieną intensyviausių kibernetinių išbandymų laikotarpių savo istorijoje. Rusijos pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą, nuolatinės „hacktivistų“ atakos prieš Baltijos šalis ir vis agresyvesnės žvalgybinės operacijos kibernetinėje erdvėje privertė Lietuvą iš esmės persvarstyti savo skaitmeninę gynybą.

Šiandien kibernetinis saugumas Lietuvoje jau seniai nebėra tik IT specialistų rūpestis. Tai – nacionalinio saugumo ir net kasdienio valstybės funkcionavimo klausimas: nuo ministerijų ir kariuomenės iki savivaldybių, mokyklų bei ligoninių registratūrų sistemų.

Rusijos šešėlis: kaip pasikeitė grėsmių žemėlapis

Po 2022 m. vasario 24 d. Lietuvos institucijos fiksavo šuolį kibernetinių incidentų, susijusių su Rusija ir su ja siejamomis grupuotėmis. Nors dalis atakų buvo simbolinės (DDoS, svetainių išdarkymas), jos atskleidė silpnas grandis – ypač savivaldybėse ir sveikatos sektoriuje.

Pagrindinės grėsmių kryptys

• DDoS atakos prieš valstybines svetaines, bankus, viešąjį transportą, oro uostus.
• Duomenų vagystės ir šantažas – bandymai išgauti jautrią informaciją, ją nutekinti ar panaudoti spaudimui.
• Taikymasis į tiekimo grandinę – atakos per IT paslaugų tiekėjus, debesų sprendimus, mažas įmones.
• Socialinė inžinerija ir fišingas – taikymasis į valstybės tarnautojus, gydytojus, savivaldybių darbuotojus.
• Hibridinės operacijos, derinančios kibernetines atakas su dezinformacija ir informacinėmis kampanijomis.

Lietuva tapo viena iš labiausiai taikinių turinčių NATO valstybių regione, nes yra aktyvi Ukrainos rėmėja, prieglobsčio Rusijos opozicijai vieta ir svarbi NATO rytinio flango grandis.

Valstybės institucijos: nuo formalios atitikties prie realios gynybos

Valstybės institucijos – pirmoji linija, kurią bando pralaužti tiek valstybiniai, tiek kriminaliniai veikėjai. Pastaraisiais metais čia įvyko keli esminiai pokyčiai.

Stiprėjantis NCSC vaidmuo

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NCSC) tapo pagrindiniu kibernetinės gynybos koordinatoriumi Lietuvoje. Jo funkcijos išplėstos, daugiau dėmesio skiriama:

• kritinės infrastruktūros stebėsenai ir incidentų valdymui;
• grėsmių žvalgybai ir įspėjimams institucijoms;
• privalomiems saugumo reikalavimams ir auditams;
• mokymams ir pratyboms kartu su NATO bei ES partneriais.

2024–2025 m. laikotarpiu ypač akcentuojama ankstyvo perspėjimo ir greito reagavimo sistema – kad apie atakas būtų pranešta ne po fakto, o realiu laiku.

Zero trust ir segmentavimas – nebe tik teorija

Daugelis ministerijų ir centrinių įstaigų pereina prie „zero trust“ principų: nepasitikima jokia prieiga pagal nutylėjimą, kiekvienas vartotojas ir įrenginys tikrinamas nuolat.

Praktikoje tai reiškia:

• daugiapakopę autentifikaciją (MFA) visiems darbuotojams;
• tinklo segmentavimą – atskiriami kritiniai ir mažiau svarbūs resursai;
• griežtą administratoriaus teisių valdymą ir nuolatinį auditą;
• centrinį žurnalų rinkimą ir analizę (SIEM sprendimai).

Nors dalis šių priemonių dar diegiamos, trendas aiškus: valstybės IT ūkis juda nuo „vieno didelio tinklo“ prie daugiasluoksnės, sunkiau pralaužiamos architektūros.

Žmogiškasis faktorius – didžiausia skylė

Net ir geriausios technologijos neapsaugos, jei darbuotojai spaudžia ant kiekvienos gautos nuorodos. Todėl 2024–2025 m. vis daugiau dėmesio skiriama:

• reguliariems fišingo testams;
• privalomiems kibernetinio raštingumo mokymams;
• aiškioms incidentų pranešimo procedūroms („ką daryti, jei paspaudžiau?“);
• vadovų įtraukimui – sprendimai nebegali būti palikti tik IT skyriui.

Institucijos, kurios rimtai investuoja į darbuotojų mokymą, fiksuoja žymiai mažiau sėkmingų fišingo atakų ir greitesnį incidentų aptikimą.

Savivaldybės: silpnoji grandis, tampanti taikiniu

Savivaldybės ilgą laiką buvo „pilkoji zona“ Lietuvos kibernetiniame saugume. Daug kur IT ūkis fragmentuotas, trūksta specialistų, naudojamos pasenusios sistemos. Būtent todėl jos vis dažniau tampa taikiniu – nuo DDoS iki duomenų šifravimo ir išpirkos reikalavimų.

Kodėl savivaldybės pažeidžiamos?

• Riboti biudžetai – saugumas dažnai matomas kaip išlaida, o ne investicija.
• Skirtingi IT tiekėjai – daug sistemų sukurta „po vieną“, be bendros architektūros.
• Mažos komandos – vienas IT specialistas dažnai atsakingas už „viską“.
• Priklausomybė nuo senų sprendimų – pasenusios OS, neatnaujinamos programos.

Rusijos ir su ja susijusių grupių atakos dažnai nukreiptos būtent į tokias silpnesnes grandis – ne tiek dėl strateginės vertės, kiek dėl lengvesnio „įsilaužimo“ ir galimybės sukelti chaosą vietos lygmeniu.

Kas keičiasi po pastarųjų metų atakų?

Po kelių skambių incidentų savivaldybėse pradėta rimčiau žiūrėti į:

• centrinį duomenų atsarginių kopijų valdymą – kad praradus vieną sistemą, duomenys liktų saugūs;
• vienodus saugumo standartus – nacionaliniai reikalavimai savivaldybių IT sistemoms;
• debesų sprendimus – migruojama nuo vietinių serverių prie saugesnių, centralizuotų platformų;
• bendras viešųjų pirkimų gaires – kad perkant IT paslaugas būtų vertinamas ir saugumas.

Vis dėlto skirtumai tarp savivaldybių išlieka dideli. Didieji miestai dažniausiai turi daugiau resursų ir brandesnę infrastruktūrą, o mažesnės savivaldybės vis dar balansuoja tarp „būtina“ ir „išgalime“.

Ligoninės ir sveikatos sektorius: kai kibernetinis saugumas tampa gyvybės klausimu

Sveikatos apsaugos sektorius – vienas patraukliausių taikinių kibernetiniams nusikaltėliams ir priešiškoms valstybėms. Priežastys aiškios: jautriausi asmens duomenys, kritinės paslaugos, nuolatinis spaudimas sistemoms.

Kokios grėsmės aktualiausios ligoninėms?

• Išpirkos virusai (ransomware) – užšifruojami pacientų duomenys, laboratorijų rezultatai, registracijos sistemos.
• Duomenų nutekinimas – medicininė informacija turi didelę „juodosios rinkos“ vertę.
• Atakos prieš medicinos įrangą – teorinė, bet vis labiau reali grėsmė, ypač ten, kur įranga prijungta prie tinklo.
• Tiekimo grandinės pažeidimai – atakos per laboratorijų, IT ar debesijos paslaugų tiekėjus.

Pastaraisiais metais tiek Lietuvoje, tiek kitose ES šalyse matėme atvejų, kai dėl kibernetinių atakų sutriko ligoninių veikla, teko atidėti planines operacijas ar nukreipti pacientus į kitas įstaigas.

Kaip keičiasi sveikatos sektoriaus gynyba?

Lietuvoje sveikatos apsaugos įstaigos spaudžiamos stiprinti kibernetinį saugumą per:

• privalomus saugumo auditus ir sertifikavimą kritinėms sistemoms;
• centralizuotas e. sveikatos platformas, kurias lengviau apsaugoti ir stebėti;
• duomenų klasifikavimą – aiškiai skiriant ypač jautrius sveikatos duomenis;
• personalo mokymus – nuo registratūros iki gydytojų kabinetų;
• incidentų valdymo planus – kas daroma, jei sistema „užrakinama“?

Svarbu suprasti, kad ligoninėms kibernetinis saugumas nėra tik IT klausimas. Tai dalis pacientų saugos: jei sistema neveikia, nukenčia gydymo kokybė ir greitis.

Teisinis ir strateginis pagrindas: nuo NIS2 iki nacionalinių planų

Lietuvos kibernetinis saugumas neatsiejamas nuo ES ir NATO politikos. 2024–2025 m. laikotarpiu ypač svarbus NIS2 direktyvos įgyvendinimas, kuris plečia subjektų, privalančių laikytis griežtų saugumo reikalavimų, ratą.

Ką praktiškai reiškia NIS2 Lietuvai?

• Daugiau sektorių laikomi esminiais ar svarbiais subjektais – įskaitant savivaldybes ir sveikatos paslaugų teikėjus.
• Privalomi rizikos valdymo procesai ir incidentų pranešimas per nustatytus terminus.
• Asmeninė vadovų atsakomybė už kibernetinio saugumo sprendimus ir aplaidumą.
• Galimos reikšmingos baudos už reikalavimų nesilaikymą.

Kartu atnaujinamos ir nacionalinės kibernetinio saugumo strategijos, kurios akcentuoja:

• kritinės infrastruktūros atsparumą hibridinėms grėsmėms;
• bendradarbiavimą su privačiu sektoriumi ir akademine bendruomene;
• kibernetinių pajėgumų stiprinimą kariuomenėje ir žvalgyboje;
• visuomenės kibernetinį raštingumą.

Ką tai reiškia eiliniam žmogui Lietuvoje?

Nors kibernetinis saugumas dažnai atrodo kaip „didžiųjų žaidėjų“ tema, Rusijos šešėlis ir hibridinis karas paliečia ir kasdienį žmogaus gyvenimą Lietuvoje.

Kasdieniai pokyčiai, kuriuos jaučiame

• Dažnesni dviejų faktorių prisijungimai prie valstybinių paslaugų.
• Trumpalaikiai svetainių sutrikimai per DDoS atakas.
• Daugiau įspėjimų apie fišingo laiškus iš bankų, institucijų, ligoninių.
• Griežtesni asmens duomenų patikrinimai registruojantis paslaugoms.

Nors tai kartais atrodo nepatogu, šie žingsniai mažina riziką, kad mūsų duomenys ar paslaugos taps kibernetinių atakų įkaitais.

Kur dar esame pažeidžiami?

Nepaisant akivaizdžios pažangos, Lietuvos kibernetiniame saugume išlieka kelios kritinės spragos:

• Specialistų trūkumas – kibernetinio saugumo ekspertai paklausūs visame pasaulyje, o atlyginimų konkurencija didžiulė.
• Senos sistemos – dalis valstybinių ir savivaldybių sistemų sukurta prieš dešimtmetį ar dar anksčiau.
• Fragmentuota atsakomybė – ne visada aišku, kas atsakingas už saugumą mišriose viešojo–privataus sektoriaus sistemose.
• Mažas kibernetinis raštingumas – ypač regionuose ir tarp vyresnio amžiaus darbuotojų.

Šios spragos suteikia galimybių tiek valstybiniams priešininkams, tiek kriminalinėms grupėms, kurios dažnai veikia iš Rusijos ar jos sąjungininkių teritorijų.

Kaip Lietuva gali sustiprėti po „Rusijos šešėlio“?

Norint, kad Lietuvos kibernetinis saugumas ne tik reaguotų į atakas, bet ir iš anksto jas atgrasytų, reikalingi keli ilgalaikiai žingsniai.

1. Kibernetinis saugumas – ne tik IT, bet ir valdymo klausimas

Sprendimus turi priimti ne tik IT skyriai, bet ir vadovybė – ministrai, merai, ligoninių vadovai. Be jų politinės valios ir biudžetų, pokyčiai išliks fragmentiški.

2. Centralizacija ten, kur ji didina saugumą

Bendros platformos, standartizuoti sprendimai ir centralizuota stebėsena leidžia greičiau aptikti ir lokalizuoti atakas. Tai ypač aktualu savivaldybėms ir mažesnėms įstaigoms.

3. Investicijos į žmones ir švietimą

Be naujos kartos kibernetinio saugumo specialistų ir nuolat mokomų viešojo sektoriaus darbuotojų, bet kokia technologinė investicija liks riboto efektyvumo.

4. Tarptautinis bendradarbiavimas

Lietuva jau aktyviai dalyvauja NATO ir ES kibernetinėse iniciatyvose, tačiau dar labiau svarbu dalintis grėsmių žvalgyba, incidentų patirtimi ir jungtinėmis pratybomis.

Išvada: gyvenimas po „Rusijos šešėliu“ tęsiasi, bet tampame atsparesni

Rusijos šešėlis kibernetinėje erdvėje niekur nedingo – ir artimiausiais metais vargu ar dings. Tačiau Lietuva išmoko svarbią pamoką: kibernetinis saugumas nėra vienkartinis projektas, tai nuolatinis procesas, reikalaujantis dėmesio, investicijų ir politinės valios.

Nuo ministerijų ir kariuomenės iki savivaldybių bei ligoninių – visi tampa vienos skaitmeninės gynybos grandinės dalimi. Kuo mažiau silpnų grandžių, tuo sunkiau bet kam, net ir didžiausioms valstybėms, panaudoti kibernetinę erdvę prieš Lietuvą.

DUK: Lietuvos kibernetinis saugumas po Rusijos grėsmių

Kodėl Rusija ir su ja siejamos grupės domisi Lietuvos kibernetine erdve?

Lietuva yra NATO ir ES narė, aktyvi Ukrainos rėmėja ir svarbi rytinio flango valstybė. Kibernetinės atakos leidžia daryti spaudimą, testuoti gynybą ir kelti sumaištį pigiau ir greičiau nei tradiciniai kariniai veiksmai.

Kokie sektoriai Lietuvoje šiuo metu yra labiausiai pažeidžiami?

Didžiausią riziką patiria savivaldybės, sveikatos apsaugos įstaigos, mažesnės viešojo sektoriaus organizacijos ir tiekimo grandinės dalyviai – IT paslaugų tiekėjai, smulkūs rangovai, regioninės įstaigos.

Ką gali padaryti paprastas žmogus, kad prisidėtų prie Lietuvos kibernetinio saugumo?

Naudoti stiprius, unikalius slaptažodžius ir dviejų faktorių autentifikaciją, neatidarinėti įtartinų nuorodų, atnaujinti programas ir operacinę sistemą, kritiškai vertinti gautą informaciją ir apie įtartinus incidentus pranešti savo įstaigos IT skyriui ar atsakingoms institucijoms.