Pasaulinis vaistų trūkumas: gyvybiškai svarbių preparatų stygiaus krizė ligoninėse

Per pastaruosius kelerius metus pasaulis susidūrė su naujo tipo krize – pasauliniu vaistų trūkumu. 2024 m. daugelio šalių ligoninės fiksuoja rekordinius gyvybiškai svarbių preparatų stygius: nuo paprastų antibiotikų iki sudėtingų onkologinių terapijų ir anestezijos priemonių operacinėms.

Ši krizė neapsiriboja tik mažomis ar žemų pajamų valstybėmis. Vaistų trūkumas registruojamas ir JAV, ir Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, taip pat Baltijos šalių ligoninėse. Europos vaistų agentūra (EMA) 2024 m. pradžioje pranešė, kad trūkstamų vaistų sąrašai yra ilgiausi per visą stebėjimo istoriją.

Kokie vaistai trūksta labiausiai 2024 m.?

Nors konkrečių preparatų sąrašai skiriasi pagal šalį, galima išskirti kelias pagrindines grupes, kurios pasauliniu mastu kelia daugiausia nerimo:

• Antibiotikai – ypač plataus veikimo spektro, vaikams skirti sirupai, taip pat senesni, bet gyvybiškai svarbūs injekciniai preparatai (pvz., penicilinai, cefalosporinai).
• Onkologiniai vaistai – klasikinė chemoterapija, kai kurie taikinių terapijos preparatai, hormonų terapijos onkologiniams pacientams.
• Anestezijos ir reanimacijos priemonės – intraveniniai anestetikai, raumenis atpalaiduojantys vaistai, kai kurie opioidiniai analgetikai.
• Širdies ir kraujagyslių ligų vaistai – antiaritminiai, kai kurie kraujospūdį reguliuojantys ir antikoaguliantai.
• Vaikų preparatai – karščiavimą mažinantys sirupai, inhaliaciniai vaistai kvėpavimo takų ligoms, tam tikri vakcinų komponentai.

Ligoninių vaistinės vis dažniau susiduria su situacija, kai turi vos kelių dienų, o kartais ir kelių valandų atsargas. Tai verčia gydytojus keisti gydymo schemas, atidėti planines operacijas ar rinktis mažiau efektyvias alternatyvas.

Pagrindinės pasaulinio vaistų trūkumo priežastys

Vaistų deficitas nėra vienos priežasties rezultatas. Tai – ištisa problemų grandinė, kuri susiformavo per dešimtmečius ir paaštrėjo po COVID-19 pandemijos, geopolitinių konfliktų ir ekonominių sukrėtimų.

1. Gamybos koncentracija Azijoje ir tiekimo grandinės pažeidžiamumas

Daugiau kaip pusė pasaulyje naudojamų veikliųjų farmacinių medžiagų (API) gaminama keliuose regionuose – daugiausia Indijoje ir Kinijoje. Tai reiškia, kad bet koks sutrikimas šiose šalyse akimirksniu juntamas visame pasaulyje:

• vietiniai karantino ribojimai ar COVID protrūkiai;
• energetikos krizės ir gamyklų sustabdymas;
• eksporto ribojimai, siekiant apsaugoti vietos rinką;
• logistikos problemos uostuose ir konteinerių trūkumas.

Rezultatas – žaliavos nepasiekia Europos ir kitų regionų gamyklų, todėl net ir norėdami jos negali pagaminti pakankamo kiekio vaistų.

2. Ekonominis spaudimas ir žemų kainų politika

Daugelyje šalių, tarp jų ir Europos Sąjungoje, jau daug metų taikoma griežta vaistų kainų kontrolė. Valstybės siekia, kad generiniai, seniai rinkoje esantys preparatai būtų kuo pigesni. Nors tai atrodo naudinga pacientams, turi ir tamsiąją pusę:

• kai kurių senų, bet gyvybiškai svarbių vaistų gamyba tampa ekonomiškai nepatraukli;
• gamintojai traukiasi iš rinkos, palikdami vos 1–2 tiekėjus visam regionui;
• bet koks gedimas ar žaliavų stoka vienoje gamykloje iškart sukelia deficitą.

Taip susidaro paradoksas: pigiausi, seniausi ir dažniausiai naudojami vaistai trūksta labiausiai, nors nauji, brangūs preparatai dažnai yra prieinami.

3. Geopolitinė įtampa ir žaliavų rinkos pokyčiai

Karas Ukrainoje, sankcijos, prekybos konfliktai tarp didžiųjų ekonomikų daro įtaką ir farmacijos sektoriui. Brangsta energija, žaliavos, transportas, o kai kurių cheminių medžiagų tiekimas tampa neprognozuojamas. Gamyklos, kurios veikia ant ribos, dažnai sumažina gamybos apimtis arba visai sustoja, jei tai ekonomiškai neapsimoka.

4. Pandemijos pamokos: atsargų išsekimas ir paklausos šuoliai

COVID-19 pandemija parodė, kaip greitai gali išsekti vaistų atsargos, jei kyla staigus poreikis – nuo raminamųjų ir raumenis atpalaiduojančių preparatų intensyvios terapijos skyriuose iki antibiotikų ir priešuždegiminių vaistų. Nors pandemija formaliai atslūgo, atsargų lygiai daug kur taip ir nebuvo atstatyti iki saugių ribų.

Pridėkime dar sezoninius kvėpavimo takų infekcijų protrūkius, gripo bangas ir naujus virusų variantus – ir gauname nuolatinį spaudimą tiekimo grandinėms.

5. Kokybės problemos ir gamyklų uždarymai

Farmacijos gamyba yra griežtai reguliuojama. Jei tikrinimų metu nustatomi kokybės ar saugos pažeidimai, gamyba gali būti sustabdyta mėnesiams ar net metams. Pastaraisiais metais keli dideli gamintojai turėjo laikinai uždaryti gamyklas dėl:

• užterštų serijų (pvz., nitrozaminų priemaišų kai kuriuose vaistuose nuo kraujospūdžio ar diabeto);
• gaminių sterilumo problemų;
• neatitikčių geros gamybos praktikos (GMP) reikalavimams.

Kai rinka jau ir taip priklausoma nuo kelių gamintojų, toks uždarymas iškart virsta plačiu vaistų trūkumu ligoninėse.

Kaip vaistų trūkumas veikia ligonines ir pacientus?

Vaistų deficitas – ne abstrakti statistika, o labai konkrečios pasekmės gydymo įstaigoms ir žmonėms.

Gydymo vėlavimai ir atidėtos operacijos

Jei trūksta anestezijos priemonių, raumenis atpalaiduojančių ar kai kurių antibiotikų, ligoninės priverstos atidėti planines operacijas. Prioritetas teikiamas tik neatidėliotiniems atvejams ir onkologiniams pacientams, tačiau ir jiems ne visada pavyksta išlaikyti optimalius terminus.

Onkologijoje kiekviena savaitė gali lemti prognozę. Trūkstant chemoterapinių preparatų, gydymo schemos keičiamos į mažiau efektyvias arba ilginami intervalai tarp ciklų – tai tiesiogiai veikia išgyvenamumą.

Priverstinės gydymo schemų alternatyvos

Kai konkretus vaistas tampa neprieinamas, gydytojai ieško pakaitalų. Tačiau alternatyvos ne visada yra lygiavertės:

• kai kurie pakaitiniai vaistai turi daugiau šalutinių poveikių;
• jie gali būti mažiau efektyvūs konkrečiam pacientui;
• ne visada yra pakankamai klinikinių duomenų apie ilgesnį alternatyvų vartojimą konkrečiomis indikacijomis.

Rezultatas – didėja komplikacijų, nepageidaujamų reakcijų ir hospitalizacijų rizika.

Didėjanti administracinė našta medikams

Ligoninių vaistininkai ir gydytojai vis daugiau laiko skiria ne tiesioginiam pacientų gydymui, o:

• deficitinių vaistų paieškai skirtinguose tiekėjų tinkluose;
• nuolatiniam užsakymų koregavimui ir atsargų stebėsenai;
• alternatyvių gydymo schemų derinimui ir dokumentavimui.

Ši „nematoma“ našta kelia stresą, didina perdegimo riziką ir, galiausiai, gali mažinti gydymo kokybę.

Pacientų nepasitikėjimas ir nerimas

Sužinoję, kad ligoninėje trūksta „jų“ vaisto, pacientai natūraliai nerimauja: ar gaus tinkamą gydymą, ar alternatyva tikrai tokia pati, ar neblogės būklė. Pasitikėjimas sveikatos sistema mažėja, o tai ilgainiui gali mažinti ir gydymo rekomendacijų laikymąsi.

Ką daro tarptautinės organizacijos ir ES?

Augant krizei, 2023–2024 m. tiek Europos Sąjunga, tiek Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ėmėsi konkrečių priemonių.

Europos vaistų agentūros (EMA) iniciatyvos

EMA kartu su Europos Komisija įgyvendina kelias kryptis:

• ES trūkstamų vaistų sąrašai – sudaromi prioritetinių, gyvybiškai svarbių vaistų, kuriems būtinas ypatingas dėmesys, sąrašai.
• Gamybos decentralizavimas – skatinamos investicijos į veikliųjų medžiagų ir galutinių produktų gamybą ES teritorijoje.
• Duomenų dalijimasis – kuriamos bendros platformos, kad šalys narės galėtų greičiau dalintis informacija apie trūkumus ir atsargas.
• Lankstesnis reguliavimas – tam tikrais atvejais leidžiama greičiau importuoti vaistus iš trečiųjų šalių ar laikinai pakeisti pakuočių ženklinimo reikalavimus.

PSO ir kitų tarptautinių institucijų vaidmuo

PSO daugiausia dėmesio skiria:

• kritinių vaistų sąrašų atnaujinimui ir rekomendacijoms šalims dėl minimalių atsargų;
• techninei pagalbai žemų ir vidutinių pajamų šalims, kurios labiausiai kenčia nuo tiekimo sutrikimų;
• globalių stebėsenos sistemų stiprinimui, kad trūkumai būtų prognozuojami iš anksto, o ne konstatuojami post factum.

Kaip šalys bando apsisaugoti nuo vaistų stygiaus?

Nors vieno stebuklingo sprendimo nėra, dauguma valstybių renkasi panašias kryptis.

Nacionaliniai strateginiai vaistų rezervai

Vis daugiau šalių kuria arba plečia strateginius vaistų sandėlius, kuriuose laikomos kelių mėnesių kritinių preparatų atsargos. Tai ypač svarbu:

• intensyvios terapijos ir anestezijos vaistams;
• antibiotikams, naudojamiems sepsiui ir sunkioms infekcijoms gydyti;
• gyvybiškai svarbiems onkologiniams ir kardiologiniams vaistams.

Toks rezervas leidžia išlyginti trumpalaikius tiekimo sutrikimus, kol gamintojai atkuria įprastas apimtis.

Vietinės gamybos skatinimas

Siekiant sumažinti priklausomybę nuo Azijos gamintojų, Europos šalys skatina:

• statyti naujas API ir generinių vaistų gamyklas ES teritorijoje;
• taikyti mokesčių lengvatas ir subsidijas kritinių vaistų gamintojams;
• kurti regioninius gamybos klasterius, kurie aptarnautų kelias kaimynines šalis.

Nors tai ilgalaikė strategija, ji laikoma vienu patikimiausių būdų sustiprinti vaistų tiekimo saugumą.

Išmanesnis pirkimų ir kainodaros modelis

Tradicinis principas „laimi mažiausia kaina“ pamažu keičiamas į labiau subalansuotus modelius, kuriuose vertinama ne tik kaina, bet ir:

• tiekėjo patikimumas ir gamybos pajėgumai;
• geografinis gamybos pasiskirstymas;
• įsipareigojimai palaikyti minimalias atsargas regione.

Taip tikimasi, kad rinka taps atsparesnė ir gamintojams bus ekonomiškai motyvuota išlaikyti senus, bet svarbius vaistus.

Ką gali daryti pačios ligoninės?

Nors didžioji dalis sprendimų – politikos formuotojų rankose, ligoninės taip pat aktyviai prisitaiko prie naujos realybės.

Centralizuota ligoninių vaistinių koordinacija

Daugelis šalių kuria bendras ligoninių vaistinių sistemas, kurios leidžia:

• greitai matyti, kurioje ligoninėje kokių atsargų likę;
• laikinai perskirstyti vaistus tarp įstaigų, jei vienoje jų situacija kritinė;
• planuoti bendrus pirkimus ir taip gauti geresnes tiekimo sąlygas.

Gydymo protokolų peržiūra ir prioritetų nustatymas

Esant nuolatiniam deficitui, ligoninės kartu su profesinėmis medicinos draugijomis peržiūri klinikinės praktikos gaires:

• aiškiau apibrėžiama, kokiais atvejais būtina naudoti konkrečius, deficitinius vaistus;
• parengiami algoritmai, kokias alternatyvas rinktis, jei preparatas neprieinamas;
• nustatomi prioritetai pacientų grupėms (pvz., vaikams, intensyvios terapijos ligoniams, onkologiniams pacientams).

Skaitmeniniai įrankiai prognozuoti trūkumams

Modernios ligoninės diegia IT sistemas, kurios leidžia:

• realiu laiku stebėti vaistų suvartojimą skyriuose;
• prognozuoti, kada atsargos pasieks kritinį lygį;
• automatiškai generuoti užsakymus ir įspėjimus atsakingiems specialistams.

Tokie įrankiai padeda užbėgti trūkumams už akių ir išvengti situacijų, kai vaistas baigiasi staiga.

Kaip šioje situacijoje elgtis pacientams?

Nors vaistų trūkumo problema atrodo sisteminė, kiekvieno paciento elgesys taip pat gali prisidėti prie saugesnės situacijos.

Nekaupti perteklinių atsargų namuose

Suprantama, kad žinios apie deficitą skatina norą „apsidrausti“ ir nusipirkti daugiau vaistų į priekį. Tačiau:

• perteklinis pirkimas gali dar labiau paaštrinti trūkumą kitiems pacientams;
• dalis vaistų gali pasenti ir būti išmetami nesuvartoti;
• kai kurie preparatai (ypač injekciniai ar specialių sąlygų reikalaujantys) netinkamai laikomi praranda veiksmingumą.

Geriausia – laikytis gydytojo ir vaistininko rekomendacijų ir neformuoti atsargų ilgesniam laikui, nei realiai reikia.

Atvirai kalbėtis su gydytoju apie alternatyvas

Jei vaistinėje ar ligoninėje pasakoma, kad konkretaus vaisto nėra, svarbu:

• nekaltinti personalo – problema dažniausiai kyla daug aukštesniu lygmeniu;
• klausti apie kliniškai pagrįstas alternatyvas ir jų šalutinius poveikius;
• informuoti gydytoją apie visus kitus vartojamus vaistus, kad būtų išvengta sąveikų keičiant terapiją.

Stebėti oficialią informaciją

Daugelio šalių vaistų agentūros ir sveikatos ministerijos skelbia trūkstamų vaistų sąrašus bei rekomendacijas. Patikimi šaltiniai padeda išvengti panikos ir klaidinančios informacijos, kuri dažnai plinta socialiniuose tinkluose.

Ar vaistų trūkumo krizė ilgalaikė?

Daugelis ekspertų sutaria, kad šiuo metu matome ne vienkartinį sutrikimą, o struktūrinę farmacijos rinkos problemą. Net ir įgyvendinus dabartines priemones, tikėtina, jog:

• trumpalaikiai trūkumai išliks, ypač sezoninių ligų pikų metu;
• senesni, pigūs vaistai ir toliau bus labiausiai pažeidžiami;
• reikės nuolat derinti kainodaros, gamybos ir tiekimo grandinės sprendimus.

Gera žinia ta, kad problema jau pripažinta politiniu lygmeniu ir į ją reaguojama tiek ES, tiek nacionaliniu mastu. Tačiau rezultatams prireiks laiko – nuo naujų gamyklų statybos iki teisinės bazės pakeitimų.

Išvados: ko išmokė pasaulinis vaistų trūkumas?

Pasaulinis vaistų trūkumas 2024 m. tapo rimtu išbandymu ligoninėms, sveikatos politikai ir visai farmacijos ekosistemai. Ši krizė priminė kelias svarbias pamokas:

• per didelė priklausomybė nuo kelių gamybos regionų yra pavojinga;
• vien tik žemų kainų siekis gali atimti iš pacientų gyvybiškai svarbius vaistus;
• reikia stiprinti tiekimo grandinės skaidrumą ir tarptautinį bendradarbiavimą;
• ligoninių vaistinės ir gydytojai turi būti įtraukti į sprendimų priėmimą;
• pacientai turi gauti aiškią, patikimą informaciją ir būti partneriai, o ne pasyvūs stebėtojai.

Ilgalaikėje perspektyvoje vaistų trūkumo krizė gali tapti postūmiu sukurti atsparesnę, teisingesnę ir pacientui draugiškesnę vaistų tiekimo sistemą. Tačiau šiandienos realybė vis dar reikalauja nuolatinio budrumo, lankstumo ir bendradarbiavimo tarp visų grandinės dalyvių.

DUK: dažniausiai užduodami klausimai

Kodėl trūksta būtent senų, gerai žinomų vaistų?

Senesni vaistai dažnai yra labai pigūs, todėl jų gamyba gamintojams mažai pelninga. Rinkoje lieka vos keli tiekėjai, o bet koks jų sutrikimas iškart sukelia deficitą. Be to, tokie vaistai dažnai vartojami masiškai, tad bet koks paklausos šuolis greitai ištuština atsargas.

Ar alternatyvus vaistas visada yra prastesnis?

Nebūtinai. Kartais alternatyva yra net modernesnė ir kai kuriems pacientams gali būti palankesnė. Tačiau kiekvienas pakeitimas turi būti mediciniškai pagrįstas ir individualiai įvertintas gydytojo, atsižvelgiant į diagnozę, gretutines ligas ir kitus vartojamus vaistus.

Ar verta kaupti vaistus „juodai dienai“?

Didelių atsargų kaupimas namuose nerekomenduojamas. Tai gali paaštrinti trūkumą kitiems pacientams ir padidinti riziką, kad vaistai bus vartojami neteisingai ar pasibaigus galiojimo laikui. Saugiausia – turėti tiek vaistų, kiek reikia pagal gydytojo paskirtą gydymo kursą, ir reguliariai atnaujinti receptus.