Lietuvos gynybos biudžeto šuolis ir visuomenės pasirengimas karo grėsmei

Per kelerius metus Lietuva iš nedidelio regioninio žaidėjo tapo viena aktyviausių NATO narių, gynybai skiriančių ypač didelę BVP dalį. Kartu vis garsiau kalbama ne tik apie tankus ir raketas, bet ir apie paprastų žmonių pasirengimą – nuo atsargų namuose iki valstybinio pasipriešinimo planų.

Šiandien gynyba jau nebėra vien kariuomenės reikalas. Tai – visos visuomenės projektas, kuriame svarbus kiekvienas žmogus, šeima, bendruomenė ir savivaldybė.

Kiek Lietuva šiandien skiria gynybai?

Po 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Lietuvos gynybos biudžetas šoktelėjo į istorinį lygį. Politinis sutarimas – gynybai skirti apie 3 % BVP – Lietuvą iškėlė tarp daugiausiai skiriančių NATO valstybių.

Nors tikslios sumos kasmet kinta, pagrindinės tendencijos aiškios:

Stabiliai viršijamas NATO 2 % BVP įsipareigojimas – Lietuva sąmoningai siekia aukštesnio lygio, matydama Rusijos grėsmę kaip egzistencinę.
Didelė dalis papildomų lėšų skiriama ilgalaikėms investicijoms – oro gynybai, artilerijai, infrastruktūrai ir NATO sąjungininkų priėmimui.
Didėja personalo išlaidos – šauktinių sistemos plėtra, profesionaliosios tarnybos patrauklumas, rezervo stiprinimas.

Prie šio šuolio prisidėjo ir specialūs gynybos mokesčiai, ir perskirstytos biudžeto išlaidos. Diskusijos dėl naujų finansavimo šaltinių tęsiasi ir toliau, nes didžioji dalis naujų projektų – tai ne vienkartinės, o dešimtmečiams numatytos išlaidos.

Kur keliauja papildomi gynybos pinigai?

Viešojoje erdvėje dažnai girdime tik bendrą skaičių procentais nuo BVP. Tačiau žmonėms svarbu suprasti, kur konkrečiai keliauja šios lėšos ir kaip tai susiję su jų saugumu.

Pagrindinės investicijų kryptys

Oro gynyba – vidutinio ir trumpo nuotolio oro gynybos sistemos, radarai, sąveika su NATO oro policijos misija. Tai – skydas prieš raketas ir lėktuvus.
Artilerija ir raketiniai pajėgumai – toliašaudės sistemos, savivartės haubicos, amunicijos atsargos. Karas Ukrainoje parodė, kad artilerija išlieka „mūšio karaliumi“.
Infrastruktūra ir NATO priėmimas – poligonai, sandėliai, logistikos centrai, geležinkelių ir kelių pritaikymas sąjungininkų pajėgoms.
Kibernetinė gynyba ir žvalgyba – apsauga nuo kibernetinių atakų, žvalgybiniai pajėgumai, informacinio karo priemonės.
Žmogiškieji ištekliai – karių atlyginimai, šauktinių rengimas, instruktoriai, rezervo mokymai, socialinės garantijos.

Dalis lėšų skiriama ir dvigubos paskirties projektams, kurie naudingi ne tik kariuomenei, bet ir visuomenei – pavyzdžiui, ryšio tinklų atsparumui, kritinės infrastruktūros apsaugai, civilinės saugos pajėgumams.

Visuomenės pasirengimas: nuo šauktinių iki atsargų namuose

Vien ginklai ir technika karo nelaimi. Lemiamas veiksnys – žmonių valia priešintis ir realus pasirengimas, kaip elgtis krizės ar karo atveju. Todėl Lietuva vis daugiau dėmesio skiria ne tik kariuomenei, bet ir visos visuomenės atsparumui.

Šauktinių tarnyba ir rezervas

Privalomoji karo tarnyba Lietuvoje jau tapo nuolatine sistema. Kartu plečiamas ir aktyvusis rezervas, rengiamos pratybos su mobilizacijos elementais.

Šauktinių skaičius didėja – siekiama kasmet parengti daugiau jaunų žmonių, turinčių bazinius karinius įgūdžius.
Aktyvusis rezervas – buvę šauktiniai ir profesionalai kviečiami į periodines pratybas, kad įgūdžiai nebūtų prarasti.
Savanorių pajėgos – regionuose veikiantys vienetai, gerai pažįstantys vietovę ir bendruomenes, yra svarbi atgrasymo dalis.

Vis dažniau kalbama ir apie tai, kad gynyba nėra vien jaunų vyrų reikalas. Moterys, vyresnio amžiaus žmonės, žmonės su negalia taip pat turi savo vaidmenį – nuo logistikos ir medicinos iki informacijos sklaidos ir bendruomenių koordinavimo.

Civilinė sauga ir pasirengimas namuose

Ukrainos patirtis parodė, kad pirmosios valandos ir dienos po užpuolimo dažnai tenka civiliams. Todėl Lietuvoje vis daugiau kalbama apie praktinį pasirengimą:

72 valandų krepšys – vanduo, maistas, vaistai, dokumentų kopijos, žibintuvėlis, radijas, grynieji pinigai.
Evakuacijos planas – kur važiuoti, kaip susisiekti su artimaisiais, ką daryti, jei ryšys neveikia.
Slėptuvės ir saugios vietos – žinojimas, kur netoliese yra rūsiai, požeminės automobilių aikštelės ar kitos saugesnės erdvės.
Pirmosios pagalbos įgūdžiai – elementarus mokėjimas stabdyti kraujavimą, naudoti turniketą, suteikti pagalbą iki atvykstant medikams.

Valstybės institucijos vis aktyviau skleidžia rekomendacijas gyventojams, rengiamos viešos pratybos, atnaujinami civilinės saugos planai savivaldybėse. Tačiau realus pasirengimas vis dar labai nevienodas – vieni jau turi detalius planus ir atsargas, kiti viską atidėlioja „vėlesniam laikui“.

Ar visuomenė psichologiškai pasirengusi karo grėsmei?

Ekonominiai skaičiai – tik pusė paveikslo. Ne mažiau svarbu, ką žmonės jaučia ir galvoja, kai kalbama apie karą, Rusijos grėsmę ir galimą mobilizaciją.

Nuovargis nuo grėsmių ir informacinis karas

Nuolatinės naujienos apie karą Ukrainoje, mobilizaciją Rusijoje, branduolinius grasinimus sukelia dviprasmišką efektą:

Dalį žmonių tai mobilizuoja – jie jungiasi prie šaulių, savanorių, domisi kursais, kaupia atsargas.
Kitus – paralyžiuoja – atsiranda nuovargis, noras „išjungti naujienas“, tikėti, kad „pas mus taip nebus“.

Prie to prisideda ir informacinės atakos: melagienos apie „beprasmišką pasipriešinimą“, „NATO provokacijas“, „Lietuvos bejėgiškumą“. Jų tikslas – sumažinti žmonių pasitikėjimą valstybe ir jų pačių valią priešintis.

Pasitikėjimas valstybe ir sąjungininkais

Vienas svarbiausių atsparumo veiksnių – tikėjimas, kad nebusime palikti vieni. Lietuva aktyviai dirba, kad sąjungininkų pajėgos būtų dislokuotos ne tik „popieriuje“, bet ir realiai, su technika ir infrastruktūra.

Visuomenės apklausos rodo, kad:

dalis žmonių tvirtai pasitiki NATO ir Lietuvos kariuomene;
kiti abejoja, ar sąjungininkai sureaguotų pakankamai greitai ir ryžtingai;
yra ir tokių, kurie nepasitiki jokiais kariniais sprendimais ir renkasi „neutralumo“ idėją, nors ji praktiškai neįgyvendinama.

Šias nuotaikas formuoja ne tik faktai, bet ir komunikacija – kaip politikai, kariškiai ir ekspertai aiškina sprendimus, kokia kalba kalba su žmonėmis, ar atsako į nepatogius klausimus.

Kaip paprastas žmogus gali prisidėti prie Lietuvos gynybos?

Gynyba – ne tik mokesčiai ir kariuomenė. Kiekvienas žmogus gali padaryti konkrečių, paprastų žingsnių, kurie didina ne tik jo šeimos, bet ir visos valstybės atsparumą.

5 praktiniai žingsniai kiekvienam

Susikurkite 72 valandų krepšį
Paruoškite vandens, maisto, vaistų ir būtiniausių daiktų atsargas trims paroms. Tai pravers ne tik karo, bet ir bet kokios krizės atveju.
Pasikalbėkite su šeima
Aptarkite, kur susitiksite, jei dingtų ryšys, kas pasiims vaikus, kokie bus pirmieji žingsniai ekstremalios situacijos atveju.
Išmokite pirmosios pagalbos pagrindų
Užsirašykite į kursus, peržiūrėkite patikimus vaizdo įrašus, atnaujinkite vaistinėlę. Krizės metu medikų gali neužtekti visiems.
Stiprinkite informacinį imunitetą
Tikrinkite šaltinius, neplatinkite nepatikrintos informacijos, atpažinkite propagandos bruožus. Panika – geriausias priešo sąjungininkas.
Įsitraukite į bendruomenės veiklą
Šaulių sąjunga, savanoriška krašto apsauga, vietos bendruomenės grupės – tai tinklai, kurie krizės metu tampa gyvybiškai svarbūs.

Ar gynybos biudžeto šuolis reiškia mažiau lėšų kitoms sritims?

Diskusija apie gynybos biudžetą neišvengiamai paliečia klausimą: ar gynyba „suvalgo“ švietimą, sveikatos apsaugą, socialines išmokas? Atsakymas nėra juodai baltas.

Trumpuoju laikotarpiu – taip, dalis išlaidų turi būti perskirstoma, atsiranda nauji mokesčiai ar skolos poreikis.
Ilguoju laikotarpiu – be saugumo nėra nei švietimo, nei socialinės sistemos. Valstybė, kuri nesugeba apsiginti, rizikuoja prarasti viską.

Vis labiau akcentuojama, kad gynyba ir gerovė nėra priešybės. Investicijos į technologijas, inovacijas, dvigubos paskirties infrastruktūrą gali kurti ir ekonominę vertę, ir saugumą. Svarbiausia – skaidriai paaiškinti visuomenei, kodėl priimami konkretūs sprendimai.

Kas dar turi būti padaryta, kad būtume pasirengę rimtai grėsmei?

Nors Lietuva jau nuėjo ilgą kelią, ekspertai sutaria – dar yra kur stiprėti. Ypač kalbant apie civilinę saugą ir visuomenės informavimą.

Prioritetai artimiausiems metams

Slėptuvių ir saugių erdvių tinklas – aiškus žemėlapis, ženklinimas, techninis parengimas didžiuosiuose miestuose ir regionuose.
Vieninga komunikacijos sistema – patikimas įspėjimo mechanizmas, rezerviniai ryšio kanalai, aiškios žinutės gyventojams.
Reguliarios visuotinės pratybos – ne tik kariuomenei, bet ir gyventojams, mokykloms, įmonėms, savivaldybėms.
Švietimas apie pilietinį pasipriešinimą – mokyklų programose, universitetuose, viešuosiuose kursuose.
Psichologinio atsparumo stiprinimas – pagalbos linijos, psichologinė edukacija, kovos su panika ir dezinformacija priemonės.

Galiausiai svarbiausia – išlaikyti balansą: gyventi normalų, visavertį gyvenimą, bet tuo pačiu sąmoningai ruoštis blogiausiam scenarijui. Tai nereiškia nuolatinio gyvenimo baimėje – tai reiškia brandžią, atsakingą laikyseną savo valstybės atžvilgiu.

Išvada: gynybos biudžetas – tik pradžia

Lietuvos gynybos biudžeto šuolis yra būtina, bet nepakankama sąlyga saugumui užtikrinti. Tikra stiprybė slypi visuomenės pasirengime – žiniomis, įgūdžiais, pasitikėjimu ir valia priešintis.

Kuo aiškiau suprasime, kur keliauja mūsų mokesčiai, kuo konkrečiau žinosime, ką daryti krizės atveju, tuo mažiau vietos liks baimei ir abejonėms. O tai ir yra svarbiausia Lietuvos gynybos linija.

DUK: dažniausiai užduodami klausimai

Ar Lietuvai tikrai reikia tiek daug išleisti gynybai?

Geografinė padėtis šalia Rusijos ir Baltarusijos, Kaliningrado artumas ir karo Ukrainoje patirtis rodo, kad maža valstybė negali sau leisti būti silpna. Gynybos biudžeto didinimas – tai investicija į išlikimą ir atgrasymą, kad karas apskritai neįvyktų.

Ką aš, kaip civilis, privalau padaryti jau dabar?

Pirmiausia – susikurkite 72 valandų krepšį, aptarkite su šeima veiksmų planą, išmokite pagrindinės pirmosios pagalbos ir sekite oficialią informaciją iš valstybinių institucijų. Jei turite galimybę – įsitraukite į šaulius, savanorius ar vietos bendruomenės iniciatyvas.

Kur rasti patikimos informacijos apie pasirengimą karo ar krizei?

Rinkitės oficialius šaltinius – krašto apsaugos, vidaus reikalų, savivaldybių, civilinės saugos tarnybų svetaines ir paskyras. Venkite anonimiškų kanalų ir socialinių tinklų grupių, kurios kursto paniką ar skleidžia nepatikrintą informaciją.