Pasaulinis vaikų skiepijimo nuosmukis ir senų ligų sugrįžimas

Per pastaruosius kelerius metus pasaulis susiduria su pavojinga tendencija: mažėja vaikų skiepijimo apimtys, o kartu sparčiai grįžta ligos, kurias medikai jau buvo beveik ištrynę iš kasdienės praktikos. Tymų, kokliušo, difterijos ir kitų infekcijų protrūkiai fiksuojami ne tik skurdžiose, bet ir turtingose šalyse, įskaitant Europos Sąjungą.

Ką rodo naujausi pasauliniai duomenys?

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir UNICEF duomenys rodo, kad po COVID-19 pandemijos vaikų skiepijimo apimtys daugelyje šalių vis dar neatsistatė iki buvusio lygio. Milijonai vaikų pasaulyje praleido vieną ar kelias planines vakcinos dozes.

Trijų dozių DTP (difterija, stabligė, kokliušas) aprėptis keliuose regionuose sumažėjo iki žemiausio lygio per pastarąjį dešimtmetį.
Skiepijimas nuo tymų kai kuriose šalyse nukrito žemiau 90 %, nors norint išvengti protrūkių reikia bent 95 % aprėpties.
Augantis „nulinės dozės“ vaikų skaičius – tai vaikai, negavę nė vienos įprastos vakcinos pagal nacionalinį kalendorių.

Lietuva kol kas išlaiko palyginti aukštą skiepijimo lygį, tačiau ir čia matomas kritimas kai kuriose amžiaus grupėse ir vakcinose, ypač dėl augančio tėvų dvejojimo bei pandemijos metu sutrikusių profilaktinių vizitų.

Kodėl mažėja vaikų skiepijimo apimtys?

Pandemijos palikimas: sutrikusios sveikatos paslaugos

COVID-19 pandemija iš esmės išbalansavo sveikatos sistemas. Poliklinikos buvo apkrautos, dalis planinių paslaugų atidėtos, tėvai vengė lankytis gydymo įstaigose dėl užsikrėtimo baimės.

Atidėti ar praleisti profilaktiniai patikrinimai.
Vėluojančios skiepų dozės arba visai nepabaigti skiepijimo kursai.
Perskirstyti ištekliai – medikai ir slaugytojai buvo nukreipti COVID-19 valdymui.

Nors pandemija formaliai atslūgo, jos pasekmės skiepų kalendoriui dar jaučiamos: dalis vaikų taip ir liko „nepasiviję“ planinių skiepų.

Dezinformacija ir pasitikėjimo krizė

Socialiniai tinklai ir uždaros bendruomenės grupės tapo derlinga dirva skiepų mitams. Dezinformacija dažnai pateikiama emocingai, su „asmeninėmis istorijomis“, todėl tėvams ją sunkiau kritiškai įvertinti.

Dažniausi klaidinantys teiginiai:

„Vaikams ligos būna lengvos, todėl skiepai nereikalingi“.
„Natūralus imunitetas geriau už skiepus“.
„Skiepai sukelia sunkias ilgalaikes komplikacijas“.

Moksliniai tyrimai rodo priešingai: vakcinos yra vienas saugiausių ir efektyviausių medicinos pasiekimų, o sunkių nepageidaujamų reakcijų rizika yra daug kartų mažesnė nei pačios ligos komplikacijų rizika.

Karai, migracija ir sveikatos nelygybė

Karai, politiniai konfliktai ir migracijos bangos taip pat prisideda prie skiepijimo nuosmukio. Pabėgėlių vaikai dažnai praranda ryšį su sveikatos sistema, neturi dokumentų apie skiepijimą, o priimančios šalys ne visada greitai užtikrina jų įtraukimą į skiepų kalendorių.

Skurdžiose šalyse trūksta vakcinų, šaldymo grandinės infrastruktūros, medikų. Tai sukuria „kišenes“, kuriose virusai ir bakterijos gali laisvai cirkuliuoti ir vėliau būti įvežti į kitas valstybes keliaujant ar migruojant.

Seniai pamirštų ligų sugrįžimas

Tymai: liga, kuri grįžta su trenksmu

Tymai – viena užkrečiamiausių žinomų ligų. Vienas sergantis žmogus gali užkrėsti daugiau nei 15 neapsaugotų asmenų. Dėl šios priežasties net nedidelis skiepijimo lygio kritimas greitai virsta protrūkiais.

Pastaraisiais metais įvairiose Europos šalyse fiksuojami tymų protrūkiai, serga ir maži vaikai, ir neskiepyti paaugliai ar jauni suaugusieji. Ligos eiga ne visada būna „paprastas bėrimas“ – daliai pacientų išsivysto plaučių uždegimas, encefalitas, gali likti ilgalaikės neurologinės pasekmės.

Kokliušas: pavojus kūdikiams

Kokliušas, dar vadinamas „žvėrišku kosuliu“, ypač pavojingas kūdikiams, kurie dar nespėjo gauti pilno vakcinacijos kurso. Pastaraisiais metais keliuose regionuose fiksuojami didesni kokliušo atvejų skaičiai, ypač ten, kur skiepijimo lygis sumažėjo.

Kūdikiams kokliušas gali sukelti:

kvėpavimo sustojimo epizodus,
pneumoniją,
traukulinius priepuolius,
mirtį.

Difterija, poliomielitas ir kitos „istorijos vadovėlių“ ligos

Difterija ir poliomielitas daugeliui atrodo kaip praeities ligos, apie kurias skaitėme tik vadovėliuose. Tačiau pasaulyje kasmet fiksuojami nauji šių infekcijų atvejai, ypač regionuose, kur nutrūko skiepijimo programos.

Poliomielitas gali sukelti negrįžtamą paralyžių, o difterija – pavojingą kvėpavimo takų užsikimšimą ir širdies pažeidimą. Kol virusai ir bakterijos egzistuoja bent viename pasaulio regione, visiškai atsipalaiduoti negalima – kelionės ir migracija ligoms sienų nežino.

Kaip veikia kolektyvinis imunitetas?

Kolektyvinis imunitetas – tai situacija, kai pakankamai didelė visuomenės dalis yra imli ligai (persirgusi arba paskiepyta), todėl infekcijai sunku plisti. Taip apsaugomi ir tie, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti paskiepyti: kūdikiai, sunkiai sergantys, imunitetą slopinantį gydymą gaunantys žmonės.

Skirtingoms ligoms reikalingas skirtingas paskiepytų žmonių procentas, tačiau tymams jis ypač aukštas – apie 95 %. Nukritus žemiau šios ribos, virusas lengvai randa „spragas“ ir protrūkiai tampa tik laiko klausimu.

Vaikų skiepijimo kalendorius: ką turi žinoti tėvai?

Kiekviena šalis turi savo nacionalinį vaikų skiepų kalendorių, sudarytą remiantis PSO rekomendacijomis ir epidemiologine situacija. Jame nurodoma, kokio amžiaus vaikams kokios vakcinos skiriamos ir kokiais intervalais.

Tipiškai kalendoriuje būna:

DTP (difterija, stabligė, kokliušas),
MMR (tymai, kiaulytė, raudonukė),
Poliomielitas,
Hib (Haemophilus influenzae b),
Hepatitas B,
Pneumokokinė infekcija,
kitos, priklausomai nuo šalies (pvz., rotavirusas, meningokokas ir kt.).

Jei kurios nors dozės buvo praleistos, dažniausiai galima taikyti „pasivijimo“ (catch-up) skiepijimo schemą. Svarbu pasitarti su šeimos gydytoju ar vaikų ligų specialistu ir nesidrovėti atsinešti visus turimus vaiko sveikatos dokumentus, ypač jei šeima keitė gyvenamąją vietą ar šalį.

Ar vakcinos saugios vaikams?

Šiuolaikinės vakcinos kuriamos ir tiriamos pagal griežčiausius tarptautinius standartus. Prieš patenkant į rinką jos pereina kelis klinikinių tyrimų etapus, o pradėjus naudoti – nuolat stebimos dėl galimų nepageidaujamų reakcijų.

Dažniausios reakcijos po skiepų:

paraudimas ar skausmas dūrio vietoje,
nedidelis karščiavimas,
lengvas vaiko irzlumas ar mieguistumas.

Tokios reakcijos paprastai praeina per 1–2 dienas ir rodo, kad imuninė sistema dirba. Rimtos alerginės reakcijos yra itin retos, o gydymo įstaigos tam visada pasiruošusios.

Kaip kalbėtis su gydytoju apie skiepus?

Tėvų dvejonės yra suprantamos, ypač kai internete gausu prieštaringos informacijos. Svarbiausia – neužsidaryti informaciniame burbule ir atvirai kalbėtis su sveikatos specialistais.

Vizito pas gydytoją metu verta:

atsinešti klausimų sąrašą,
paprašyti paaiškinti, nuo kokių ligų konkreti vakcina saugo,
aptarti galimas reakcijas po skiepo ir ką daryti joms pasireiškus,
paprašyti patikimų nuorodų (PSO, nacionalinės sveikatos institucijos, pediatrų draugijos).

Gydytojo ir tėvų bendradarbiavimas padeda priimti informuotus sprendimus ir sumažina nerimą.

Ką gali padaryti tėvai jau šiandien?

Patikrinti vaiko skiepijimo pasą – ar nėra praleistų dozių.
Užsiregistruoti profilaktiniam vizitui pas šeimos gydytoją ar pediatrą.
Atskirti patikimą informaciją nuo mitų – remtis oficialiomis sveikatos institucijų svetainėmis.
Kalbėtis su kitais tėvais – dalintis patirtimi, bet remtis faktais, o ne gandais.
Nevėluoti su „pasivijimo“ skiepais, jei dėl pandemijos, ligų ar kitų priežasčių skiepijimas buvo atidėtas.

Visuomenės ir valstybės vaidmuo

Vaikų skiepijimas – ne tik individualus šeimos reikalas, bet ir visuomenės atsakomybė. Kuo daugiau vaikų paskiepijama, tuo mažesnė tikimybė, kad pavojingos ligos grįš ir pareikalaus naujų aukų.

Valstybės ir sveikatos sistemos lygmeniu svarbu:

užtikrinti nemokamą ir prieinamą vaikų skiepijimą,
organizuoti informacines kampanijas, paremtas mokslu,
stebėti skiepijimo aprėptį ir greitai reaguoti į kritimą,
skirti dėmesio pažeidžiamoms grupėms – migrantams, socialinės rizikos šeimoms, atokioms vietovėms.

Pasaulinis vaikų skiepijimo nuosmukis – tai signalas, kad negalime atsipalaiduoti. Ligos, kurias manėme nugalėję, kantriai laukia progų sugrįžti. Mokslo patikrintos vakcinos išlieka patikimiausia apsauga tiek atskiram vaikui, tiek visai visuomenei.

DUK: dažniausiai užduodami klausimai

Ar pavojinga, jei mano vaikas gavo skiepus vėliau nei numatyta kalendoriuje?

Vėluoti nėra idealu, tačiau daugeliu atvejų galima taikyti „pasivijimo“ skiepijimo schemą ir taip užtikrinti visavertę apsaugą. Svarbiausia – nepradėti visko iš naujo savarankiškai, o pasitarti su gydytoju, kuris pagal vaiko amžių ir ankstesnius skiepus sudarys individualų planą.

Ką daryti, jei bijau nepageidaujamų reakcijų po skiepo?

Apie galimas reakcijas visada verta iš anksto pasikalbėti su mediku. Dažniausiai jos būna lengvos ir trumpalaikės. Galite pasiruošti namuose turėdami termometrą, vaikišką karščiavimą mažinantį vaistą, stebėdami vaiko savijautą. Jei kas nors kelia nerimą (aukšta temperatūra, neįprastas elgesys, alergijos požymiai), nedelsdami kreipkitės į gydymo įstaigą.

Ar verta skiepyti vaiką, jei dauguma aplinkinių jau paskiepyti?

Taip. Nors kolektyvinis imunitetas padeda sumažinti ligos plitimą, jis nėra šimtaprocė garantija. Vaikas, kuris pats nėra paskiepytas, išlieka pažeidžiamas kelionėse, kontaktuojant su neskiepytais asmenimis ar protrūkio metu. Skiepas suteikia asmeninę apsaugą ir kartu prisideda prie visos bendruomenės saugumo.