Paukščių gripo H5N1 šuolis į žinduolius: ką turime žinoti dabar

Per pastaruosius kelerius metus paukščių gripo H5N1 virusas iš lokalių protrūkių paukščių ūkiuose virto globalia veterinarine ir visuomenės sveikatos problema. 2023–2024 m. stebimas ypač neraminantis reiškinys – vis dažnesnis H5N1 peršokimas į žinduolius, įskaitant karves, kates, jūrų žinduolius ir pavienius žmones.

Šiame straipsnyje paprastai ir faktais pagrįstai paaiškinsiu, kas vyksta su H5N1, kodėl užsikrėtę žinduoliai kelia susirūpinimą ir ką apie riziką žmonėms šiandien sako mokslas.

Kas yra paukščių gripas H5N1?

H5N1 – tai A tipo gripo viruso potipis, sukeliantis itin sunkų paukščių gripą. Jis cirkuliuoja laukiniuose ir naminiuose paukščiuose jau kelis dešimtmečius, periodiškai sukeldamas didelius protrūkius ūkiuose ir paukštynuose.

Pagrindinės H5N1 savybės:

• Didelis mirtingumas paukščiams – gali išnaikinti visą bandą per kelias dienas.
• Retas, bet sunkus užsikrėtimas žmonėms – iki šiol dauguma atvejų siejami su artimu kontaktu su sergančiais paukščiais.
• Blogai prisitaikęs prie žmonių – plitimas nuo žmogaus žmogui išlieka labai ribotas.

Ilgą laiką H5N1 buvo laikomas daugiausia paukščių problema. Tačiau viruso evoliucija laukiniuose paukščiuose ir intensyvi migracija per žemynus sukūrė sąlygas vis dažnesniam „susidūrimui“ su žinduoliais.

Kas pasikeitė: kodėl H5N1 vis dažniau aptinkamas žinduoliuose?

Nuo 2021–2022 m. pasaulyje plinta naujos H5N1 klado 2.3.4.4b atmainos. Jos pasižymi:

• labai plačiu paplitimu laukiniuose paukščiuose Europoje, Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje;
• dažnais protrūkiais naminių paukščių ūkiuose;
• daugiau nei anksčiau atvejų tarp žinduolių.

Žinduolių užsikrėtimai fiksuojami todėl, kad:

• žinduoliai ėda užsikrėtusius paukščius ar jų skerdenas (lapės, usūriniai šunys, jūrų liūtai, ruoniai);
• ūkiuose ir fermose yra artimas kontaktas su paukščiais ir jų išskyromis (katės, kiaulės, galvijai);
• virusas aplinkoje išlieka gana stabilus, ypač žemoje temperatūroje.

2022–2024 m. H5N1 nustatytas dešimtims rūšių žinduolių – nuo laukinių plėšrūnų iki ūkinių gyvūnų. Tai aiškus signalas, kad virusas vis dažniau „bando“ prisitaikyti prie naujų šeimininkų.

Ryškiausi protrūkiai tarp žinduolių

Jūrų žinduoliai: masinės žūtys pakrantėse

Vienas labiausiai sukrečiančių vaizdų – tūkstančiai nugaišusių jūrų liūtų ir ruonių Pietų Amerikos, Šiaurės Amerikos ir Europos pakrantėse. Tyrimai parodė, kad:

• dalis gyvūnų užsikrėtė suėdę sergančius paukščius;
• kai kuriose kolonijose virusas, panašu, plito jau tarp pačių žinduolių (artimu kontaktu, lašeliniu būdu);
• mirusieji žinduoliai turėjo sunkius plaučių ir nervų sistemos pažeidimus.

Nors žmonių užsikrėtimų nuo jūrų žinduolių iki šiol nefiksuota, šie protrūkiai rodo, kad H5N1 gali efektyviai daugintis žinduolio organizme ir sukelti didelio masto mirtingumą.

Karvės ir fermos JAV: netikėtas scenarijus

2024 m. pavasarį Jungtinėse Valstijose pirmą kartą istorijoje H5N1 nustatytas pieninėms karvėms. Tai buvo netikėta, nes iki tol karvės nebuvo laikomos jautriu šiam virusui gyvūnu.

Pagrindiniai faktai apie šią bangą:

• virusas aptiktas karvių piene ir kvėpavimo takuose;
• dalis gyvulių turėjo nespecifinius simptomus: sumažėjęs pieno kiekis, karščiavimas, apetito stoka;
• nustatyta, kad virusas tikėtina plito tarp karvių pačiame ūkyje ir tarp ūkių – per gyvulių judėjimą;
• užregistruotas bent vienas žmogaus užsikrėtimo atvejis nuo užsikrėtusių karvių, su lengva akių infekcija (konjunktyvitu).

Šis protrūkis ypač atidžiai sekamas, nes rodo, kad H5N1 gali prisitaikyti prie stambių ūkinių žinduolių populiacijų, kurios glaudžiai susijusios su žmonėmis ir maisto grandine.

Katės, lapės ir kiti plėšrūnai

Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Azijoje periodiškai registruojami katinų, šunų, lapių, usūrinių šunų užsikrėtimai H5N1. Dažniausias scenarijus – gyvūnas suėda nugaišusį paukštį.

Simptomai dažnai labai sunkūs:

• aukšta temperatūra, apatija;
• kvėpavimo sutrikimai;
• neurologiniai požymiai – traukuliai, dezorientacija;
• dažnas staigus kritimas.

Nors šie atvejai dažniausiai pavieniai, jie rodo, kad plėšrūnai ir naminiai gyvūnai taip pat tampa viruso „bandymo poligonu“.

Kodėl H5N1 šuolis į žinduolius kelia susirūpinimą?

Ne kiekvienas viruso peršokimas į naują rūšį reiškia būsimą pandemiją. Tačiau H5N1 atveju mokslininkus neramina keli aspektai:

1. Virusas mokosi daugintis žinduolio organizme

Kai H5N1 užkrečia žinduolį, jis susiduria su kitokia imuninės sistemos ir ląstelių receptorių aplinka nei paukščiuose. Kiekvienas toks užsikrėtimas – tai proga virusui įgyti mutacijų, kurios padėtų jam geriau prisitaikyti prie žinduolių.

Laboratoriniai tyrimai rodo, kad dalis šiuo metu cirkuliuojančių H5N1 variantų jau turi mutacijų, siejamų su geresniu prisitaikymu prie žinduolių. Kol kas šių pokyčių nepakanka efektyviam plitimui tarp žmonių, bet kryptis kelia nerimą.

2. Didelės žinduolių populiacijos = didelės evoliucijos galimybės

Karvių fermos, kiaulių kompleksai, kailinių žvėrelių ūkiai, jūrų žinduolių kolonijos – tai vietos, kuriose:

• gyvūnai gyvena labai arti vienas kito;
• virusas gali sparčiai plisti ir daugintis;
• kiekvienas naujas užsikrėtimas – nauja mutacijų „loterijos“ galimybė.

Toks intensyvus cirkuliavimas žinduolių populiacijose didina tikimybę, kad atsiras variantų, geriau prisitaikiusių prie žinduolių – įskaitant žmones.

3. Artimas kontaktas su žmonėmis

Karvės, kiaulės, naminiai gyvūnai ir net kai kurie laukiniai žinduoliai dažnai turi artimą, kasdienį kontaktą su žmonėmis. Tai reiškia:

• didesnę tikimybę, kad žmogus užsikrės nuo sergančio gyvūno;
• galimybę virusui „išbandyti“ žmogų kaip naują šeimininką.

Kol kas dauguma žmonių H5N1 atvejų yra susiję su paukščiais, o ne žinduoliais. Tačiau situacija, kai tas pats virusas cirkuliuoja ir paukščiuose, ir žinduoliuose, didina adaptacijos riziką.

Ar H5N1 jau pavojingas žmonėms?

Šiuo metu (2024–2025 m. duomenimis) bendras mokslininkų ir sveikatos institucijų vertinimas yra toks:

• Rizika plačiam plitimui tarp žmonių išlieka maža. Nėra įrodymų, kad cirkuliuojantys H5N1 variantai galėtų efektyviai plisti nuo žmogaus žmogui.
• Rizika atskiriems asmenims, dirbantiems su paukščiais ar užsikrėtusiais žinduoliais, – padidėjusi. Todėl jiems rekomenduojamos griežtesnės apsaugos priemonės.
• Mirtingumas tarp užsikrėtusių žmonių išlieka aukštas, bet atvejų skaičius labai mažas, palyginti su sezoniniu gripu.

Labiausiai neramina ne dabartinė, o potenciali ateities rizika. Kuo ilgiau H5N1 cirkuliuos tarp žinduolių, tuo daugiau šansų, kad atsiras variantas, galintis efektyviai plisti tarp žmonių.

Kaip H5N1 gali prisitaikyti prie žmonių?

Paprasčiau tariant, virusui reikia išmokti:

• stipriau prisijungti prie žmogaus kvėpavimo takų ląstelių receptorių;
• efektyviai daugintis viršutiniuose kvėpavimo takuose (nosyje, gerklėje);
• plisti lašelinio užkrato būdu – kosint, čiaudint, kalbant;
• išvengti žmogaus imuninės sistemos atsako bent tiek, kad suspėtų persiduoti kitam žmogui.

Tai nėra paprastas kelias – reikalingas ne vienas, o keli suderinti genetiniai pokyčiai. Tačiau žinduolių užsikrėtimų banga rodo, kad virusas jau „žengia šiuo keliu“.

Ką daro tarptautinės sveikatos institucijos?

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija (WOAH), Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC) ir nacionalinės sveikatos tarnybos ėmėsi kelių krypčių veiksmų.

Intensyvi stebėsena (surveillance)

• reguliarus laukinių ir naminių paukščių testavimas;
• tikslinis žinduolių (ypač jūrų žinduolių, fermų gyvūnų) mėginių tyrimas;
• genominė virusų analizė – ieškoma mutacijų, susijusių su prisitaikymu prie žinduolių ir žmonių.

Ūkių ir fermų biosauga

• griežtesnės taisyklės paukščių ir žinduolių ūkiuose;
• ribojamas kontaktas tarp laukinės faunos ir ūkinių gyvūnų;
• greitas užkrėstų bandų izoliavimas ir, jei reikia, likvidavimas.

Pasirengimas vakcinoms ir vaistams

• kuriami ir atnaujinami kandidatinių H5N1 vakcinų štamai žmonėms;
• vertinamas jau turimų antivirusinių vaistų (oseltamiviro ir kt.) veiksmingumas;
• kai kurios šalys svarsto ar jau taiko vakcinaciją paukščiams, kad sumažintų viruso cirkuliaciją.

Ką gali padaryti gydytojai ir sveikatos sistema?

Medikams ir visuomenės sveikatos specialistams svarbu:

• Atpažinti rizikos grupes – paukštynų, fermų, kailinių žvėrelių ūkių darbuotojai, veterinarai, laboratorijų darbuotojai.
• Įvertinti kelionių ir profesinę anamnezę – sunki kvėpavimo takų infekcija + kontaktas su sergančiais paukščiais ar žinduoliais turėtų kelti įtarimą dėl H5N1.
• Laikytis infekcijų kontrolės priemonių – respiratoriai, akiniai, chalatai dirbant su galimai užsikrėtusiais gyvūnais ar pacientais.
• Greitai informuoti visuomenės sveikatos institucijas apie įtartinus atvejus.

Sveikatos sistema taip pat turi užtikrinti laboratorinį pasirengimą – galimybes greitai identifikuoti H5N1 ir atskirti jį nuo kitų respiracinių virusų.

Ką turėtų žinoti ūkininkai ir gyvūnų laikytojai?

Ūkiuose ir namų ūkiuose svarbiausia – prevencija ir ankstyvas reagavimas.

Paukščių laikytojams

• Vengti tiesioginio kontakto su laukiniais paukščiais ir jų išskyromis.
• Laikyti naminius paukščius taip, kad apribotumėte kontaktą su laukiniais paukščiais (tinkliniai aptvarai, uždari voljerai).
• Pastebėjus staigų kritimą, kvėpavimo sutrikimus, masinį gaišimą – nedelsiant informuoti veterinarijos tarnybas.
• Laikytis higienos – plauti rankas, keisti avalynę ir drabužius, naudoti apsaugos priemones.

Karvių, kiaulių ir kitų žinduolių ūkiams

• Stebėti gyvulių sveikatos pokyčius – pieno kiekį, apetitą, temperatūrą.
• Vengti, kad žinduoliai turėtų prieigą prie nugaišusių paukščių ar užterštų vandens telkinių.
• Esant neįprastiems protrūkiams – kviesti veterinarą ir atlikti laboratorinius tyrimus.
• Riboti gyvulių judėjimą iš ir į ūkius protrūkių metu.

Naminių gyvūnų savininkams

• Neleisti katėms ir šunims ėsti rastų nugaišusių paukščių ar žvėrelių.
• Jei gyvūnas staiga sunegaluoja po kontakto su laukiniais paukščiais – kreiptis į veterinarą ir paminėti šį kontaktą.
• Laikytis bendros higienos – plauti rankas po kontakto su gyvūnais, ypač jei gyvenate netoli vandens telkinių, kur renkasi laukiniai paukščiai.

Ar reikėtų bijoti naujos pandemijos?

Šiandien mokslininkai pabrėžia: panikuoti nereikia, bet ignoruoti situacijos – pavojinga. H5N1 šuolis į žinduolius yra:

• įspėjimas, kad virusas aktyviai evoliucionuoja;
• galimybė pasirengti – stiprinti stebėseną, kurti vakcinas, tobulinti reagavimo planus;
• primenantis, kad žmonių, gyvūnų ir aplinkos sveikata yra glaudžiai susijusios.

Konceptas „Viena sveikata“ (One Health) čia tampa ypač aktualus: tik koordinuotas gydytojų, veterinarų, ekologų, ūkininkų ir visuomenės sveikatos specialistų darbas leidžia laiku pastebėti grėsmes ir jas suvaldyti.

Išvados: ką svarbiausia prisiminti apie H5N1 ir žinduolius?

• H5N1 paukščių gripo virusas pastaraisiais metais vis dažniau nustatomas žinduoliams – nuo jūrų žinduolių iki karvių ir kačių.
• Šie užsikrėtimai rodo, kad virusas mokosi prisitaikyti prie žinduolių, bet kol kas neefektyviai plinta tarp žmonių.
• Didžiausia rizika šiuo metu tenka žmonėms, dirbantiems su paukščiais ir ūkiais, todėl jiems būtinos griežtesnės apsaugos priemonės.
• Tarptautinės institucijos aktyviai stebi situaciją, tiria viruso mutacijas ir ruošia vakcinų prototipus.
• Visuomenės lygmeniu svarbiausia – informuotumas, higiena ir greitas reagavimas į neįprastus paukščių ar gyvūnų gaišimo atvejus.

Kol kas H5N1 išlieka daugiausia paukščių ir veterinarinė problema, tačiau žinduolių užsikrėtimai – tai rimtas signalas medicinos bendruomenei ir visuomenės sveikatos sistemoms neatsipalaiduoti po COVID-19 patirties.

DUK apie H5N1 paukščių gripą ir žinduolius

Ar galiu užsikrėsti H5N1 nuo pieno ar pieno produktų?

Šiuo metu nėra įrodymų, kad pasterizuotas pienas ar iš jo pagaminti produktai galėtų perduoti H5N1 žmonėms. Pasterizacija sunaikina gripo virusus. Didesnė rizika siejama su žaliu, neapdorotu pienu ir artimu kontaktu su sergančiomis karvėmis fermose. Vartotojams rekomenduojama rinktis tik pasterizuotus pieno produktus.

Ar mano katė ar šuo gali perduoti H5N1 man?

Kol kas neužfiksuota patvirtintų atvejų, kad H5N1 būtų perduotas žmogui nuo katės ar šuns. Tačiau katės ir šunys gali užsikrėsti suėdę sergančius paukščius. Todėl svarbu neleisti naminiams gyvūnams ėsti nugaišusių paukščių, o pastebėjus staigų sunegalavimą po tokio kontakto – kreiptis į veterinarą ir paminėti galimą sąlytį su paukščiais.

Kaip apsisaugoti, jei dirbu paukštyne ar fermoje?

Dirbant su paukščiais ar ūkinių gyvūnų bandose, ypač protrūkių metu, rekomenduojama:

• dėvėti respiratorių (FFP2/FFP3), apsauginius akinius, pirštines ir chalatus;
• griežtai laikytis rankų higienos ir persirengimo taisyklių;
• nevartoti maisto ir negerti darbo zonoje;
• atsiradus karščiavimui, kosuliui ar akių uždegimui po kontakto su sergančiais paukščiais ar žinduoliais – nedelsiant kreiptis į gydytoją ir paminėti profesinį kontaktą.

Darbdavys turėtų užtikrinti apsaugos priemones, mokymus ir galimybę testuotis įtartinų situacijų metu.