Pasaulinis autoimuninių ligų šuolis: kodėl sergame daugiau?

Per pastaruosius kelis dešimtmečius autoimuninių ligų skaičius pasaulyje auga taip greitai, kad mokslininkai tai jau vadina „tyliąja epidemija“. Vis dažniau serga jauni žmonės, daugėja atvejų, kai vienas pacientas turi ne vieną, o dvi ar net tris autoimunines ligas.

Šiandien, kai medicinos statistika nuolat atnaujinama ir lyginama tarptautiniu mastu, matome aiškią tendenciją: autoimuninių ligų paplitimas per 30–40 metų išaugo dešimtimis procentų, o kai kuriose šalyse – kelis kartus. Kodėl taip nutiko ir ką galime padaryti?

Kas yra autoimuninės ligos?

Autoimuninė liga – tai būklė, kai imuninė sistema, skirta ginti mus nuo virusų, bakterijų ir navikinių ląstelių, pradeda klaidingai pulti savo paties audinius. Organizmas nebeatpažįsta, kas yra „savas“, ir sukelia lėtinį uždegimą.

Šiuo metu aprašyta daugiau kaip 80 skirtingų autoimuninių ligų. Dažniausios iš jų:

1 tipo cukrinis diabetas – imuninė sistema naikina kasos beta ląsteles, gaminančias insuliną.
Reumatoidinis artritas – pažeidžiami sąnariai, atsiranda skausmas, tinimas, deformacijos.
Psoriazė ir psoriazinis artritas – pažeidžiama oda ir sąnariai.
Hašimoto tiroiditas ir Greivso liga – skydliaukės veiklos sutrikimai.
Vilkligė (SLE) – pažeidžiami įvairūs organai: oda, inkstai, sąnariai, kraujagyslės.
Išsėtinė sklerozė – pažeidžiama centrinė nervų sistema.
Uždegiminės žarnyno ligos (Krono liga, opini kolitas) – lėtinis žarnyno uždegimas.

Visoms šioms ligoms būdinga tai, kad jos dažniausiai yra lėtinės, reikalauja ilgalaikio gydymo ir nuolatinės stebėsenos.

Kiek iš tikrųjų daugėja autoimuninių ligų?

Skirtingų šalių duomenys skiriasi, tačiau bendra kryptis aiški – sergamumas auga. Epidemiologiniai tyrimai rodo:

1 tipo diabetu sergančių vaikų skaičius daugelyje Europos šalių per kelis dešimtmečius padvigubėjo ar patrigubėjo.
Išsėtinės sklerozės paplitimas šalyse, esančiose toliau nuo pusiaujo, nuosekliai didelėja.
Uždegiminių žarnyno ligų atvejų sparčiai daugėja regionuose, kur tradiciškai jos buvo retos – Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Lotynų Amerikoje.
Psoriazė ir autoimuninės skydliaukės ligos diagnozuojamos vis jaunesniems pacientams, dažniau nustatomos kelios autoimuninės ligos vienam žmogui.

Dalį augimo paaiškina geresnė diagnostika ir didesnis sąmoningumas. Tačiau net ir tai įvertinus, daugelyje šalių fiksuojamas tikras sergamumo šuolis, o ne vien „geriau matomi“ atvejai.

Pagrindinės priežastys: kodėl imuninė sistema ima pulti mus?

Autoimuninių ligų kilmė yra daugiafaktorė. Tai nėra vienas „blogas genas“ ar vienas „nuodingas produktas“. Dažniausiai susikerta keli veiksniai: genetika, aplinka, infekcijos, mityba, stresas, žarnyno mikrobiota ir epigenetiniai pokyčiai.

Genetika ir epigenetika: paveldimumas be lemties

Genetiniai tyrimai parodė, kad tam tikri HLA (žmogaus leukocitų antigenų) genų variantai susiję su didesne autoimuninių ligų rizika. Pavyzdžiui, specifiniai HLA tipai dažniau aptinkami sergant 1 tipo diabetu ar išsėtine skleroze.

Tačiau genetika paaiškina tik dalį rizikos. Čia svarbi epigenetika – tai, kaip aplinka „įjungia“ ar „išjungia“ tam tikrus genus. Epigenetinius pokyčius gali lemti:

mityba (ypač labai perdirbtas maistas, cukrus, transriebalai),
tabako dūmai ir alkoholis,
lėtinis stresas ir miego trūkumas,
cheminės medžiagos aplinkoje (pesticidai, sunkieji metalai, plastifikatoriai),
hormoniniai pokyčiai (nėštumas, menopauzė, kontraceptikai).

Būtent epigenetiniai mechanizmai padeda paaiškinti, kodėl autoimuninių ligų daugiau tarp moterų ir kodėl jos dažnai prasideda tam tikrais gyvenimo etapais – pavyzdžiui, po gimdymo arba intensyvaus streso laikotarpiu.

Higienos hipotezė: ar gyvename per švariai?

Viena labiausiai aptariamų teorijų – higienos hipotezė. Ji teigia, kad šiuolaikinėje, labai švarioje ir dezinfekuotoje aplinkoje vaikai nuo mažens susiduria su gerokai mažiau mikrobų nei ankstesnės kartos. Imuninė sistema, „neištreniruota“ kovoti su tikrais patogenais, gali pradėti reaguoti į savo audinius.

Šią hipotezę palaiko keli faktai:

Autoimuninių ligų daugiau aukštų pajamų, urbanizuotose šalyse.
Vaikai, augę kaime, turėję daugiau kontakto su gyvūnais ir dirvožemiu, dažniau turi stipresnį imuninį atsaką ir mažesnę alergijų bei kai kurių autoimuninių ligų riziką.
Antibiotikų pervartojimas vaikystėje siejamas su didesne autoimuninių ir alerginių ligų rizika suaugus.

Higienos hipotezė nereiškia, kad turime atsisakyti rankų plovimo ar skiepų. Ji labiau primena, kad imuninei sistemai reikia natūralaus kontakto su aplinkos mikrobais ir kad perdėtas sterilumas gali turėti kainą.

Žarnyno mikrobiota: „pamirštas organas“

Žarnyne gyvenančios bakterijos, virusai ir grybeliai – mūsų mikrobiota – šiandien vadinami atskiru „organu“, turinčiu didžiulę įtaką imunitetui. Tyrimai rodo, kad:

sergant autoimuninėmis ligomis dažnai nustatomi mikrobiotos sudėties pokyčiai (disbiozė),
tam tikros bakterijų rūšys gali skatinti ar slopinti uždegimą,
žarnyno pralaidumo padidėjimas („pralaidus žarnynas“) gali leisti į kraują patekti molekulėms, kurios sužadina imuninę sistemą.

Kas ardo mikrobiotą?

Dažni ir plataus spektro antibiotikų kursai.
Labai perdirbtas maistas, ypač gausus emulsiklių, saldiklių, konservantų.
Mažai skaidulų turinti mityba (trūksta daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų).
Lėtinis stresas ir miego trūkumas.

Neatsitiktinai daug eksperimentinių gydymo strategijų šiandien nukreiptos būtent į mikrobiotą: probiotikai, prebiotikai, mitybos keitimas, net išmatų mikrobiotos transplantacija tam tikrais atvejais.

Vitamino D trūkumas ir saulės stoka

Vitamino D trūkumas Europos ir Šiaurės šalių gyventojams tapo beveik norma. Tai susiję su:

mažu saulės kiekiu didžiąją metų dalį,
darbais uždarose patalpose,
apsauginių kremų naudojimu (svarbu odos vėžio prevencijai, bet mažina vitamino D sintezę),
nepakankamu vitamino D vartojimu su maistu.

Vitaminas D veikia ne tik kaulų sveikatą – jis yra imunomoduliuojantis hormonas. Daugelyje tyrimų nustatyta sąsaja tarp vitamino D trūkumo ir didesnės autoimuninių ligų rizikos, ypač išsėtinės sklerozės, 1 tipo diabeto, uždegiminių žarnyno ligų.

Nors vitamino D papildai nėra „stebuklinga piliulė“, pakankamas jo lygis laikomas vienu iš paprastų ir saugių būdų padėti imuninei sistemai veikti subalansuotai.

Stresas, miegas ir šiuolaikinis gyvenimo tempas

Psichologinis stresas veikia imuninę sistemą per hormonų (kortizolio, adrenalino) grandines. Trumpalaikis stresas gali būti net naudingas, tačiau lėtinis, ilgalaikis stresas:

skatina lėtinį uždegimą,
silpnina imuninę gynybą prieš infekcijas,
gali būti autoimuninių ligų trigeris – paleidžiamasis mechanizmas žmonėms, turintiems genetinį polinkį.

Prie to prisideda ir miego trūkumas. Nuolatinis 5–6 valandų miegas vietoj rekomenduojamų 7–9 valandų siejamas su didesniu uždegimo žymenų kiekiu kraujyje ir prastesne imuninės sistemos reguliacija.

Infekcijos ir molekulinė mimikrija

Kai kurios infekcijos gali „supainioti“ imuninę sistemą. Tai vadinama molekuline mimikrija: tam tikri virusų ar bakterijų baltymai yra labai panašūs į žmogaus audinių baltymus. Imuninė sistema, kovodama su infekcija, vėliau gali pradėti pulti ir savo audinius.

Su autoimuninių ligų rizika siejami, pvz., Epstein–Barr virusas (EBV), kai kurios žarnyno infekcijos. Pastaraisiais metais daug diskutuojama ir apie COVID-19 infekcijos ryšį su autoimuniniais procesais – fiksuojami atvejai, kai po infekcijos ar net po sunkios „ilgojo COVID“ eigos išryškėja autoimuniniai simptomai. Tyrimai šioje srityje vis dar vyksta.

Kas labiausiai rizikuoja susirgti autoimuninėmis ligomis?

Nors autoimuninės ligos gali ištikti bet ką, išskiriamos kelios didesnės rizikos grupės:

Moteris – jos serga 2–3 kartus dažniau nei vyrai (kai kuriomis ligomis – net 9 kartus dažniau).
Žmonės, turintys šeiminį polinkį – jei artimi giminaičiai serga autoimuninėmis ligomis, rizika didesnė.
Gyvenantys šiaurės platumose – dėl saulės ir vitamino D stokos.
Žmonės, patiriantys lėtinį stresą arba turintys miego sutrikimų.
Asmenys su nutukimu, metaboliniu sindromu – riebalinis audinys pats gamina uždegimo mediatorius.
Rūkantieji – tabakas tiesiogiai siejamas su reumatoidiniu artritu, uždegiminėmis žarnyno ligomis ir kitomis autoimuninėmis būklėmis.

Tačiau svarbu suprasti: rizika nėra nuosprendis. Žinodami savo silpnąsias vietas, galime daug nuveikti prevencijai.

Kaip šiandien gydomos autoimuninės ligos?

Gydymas priklauso nuo konkrečios ligos, jos stadijos ir pažeistų organų, tačiau dažniausiai taikomi keli pagrindiniai principai:

Uždegimo slopinimas – nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, kortikosteroidai.
Imunosupresantai – vaistai, slopinantys pernelyg aktyvią imuninę sistemą (pvz., metotreksatas, azatioprinas).
Biologinė terapija – tiksliniai vaistai, nukreipti į konkrečius uždegimo mediatorius (TNF-alfa, interleukinai, B ląstelės ir kt.).
Simptominis gydymas – skausmo, nuovargio, odos pažeidimų, virškinimo sutrikimų kontrolė.
Gyvenimo būdo korekcija – mityba, fizinis aktyvumas, streso valdymas, miegas.

Naujausia kryptis – personalizuota medicina. Tai reiškia, kad gydymas vis dažniau derinamas pagal konkretaus paciento genetinį, imunologinį ir mikrobiotos profilį. Taip siekiama pasiekti geresnį efektą su mažiau šalutinių reiškinių.

Ką galime padaryti patys: prevencija ir savipagalba

Ne visas autoimunines ligas galima užkirsti, tačiau daugelį rizikos veiksnių galime sušvelninti. Pagrindinės kryptys:

Mityba: mažiau uždegimo lėkštėje

Moksliniai duomenys rodo, kad tam tikri mitybos modeliai siejami su mažesniu lėtinio uždegimo lygiu. Dažniausiai minimi:

Mediterraninė mityba – daug daržovių, vaisių, ankštinių, pilno grūdo produktų, alyvuogių aliejaus, riešutų, žuvies; mažai raudonos mėsos ir perdirbtų produktų.
Priešuždegiminė mityba – ribojamas cukrus, transriebalai, rafinuoti miltai, saldinti gėrimai, greitas maistas.

Naudingi principai imuninei sistemai:

Kasdien valgyti įvairių spalvų daržoves ir vaisius – kuo daugiau spalvų, tuo daugiau antioksidantų.
Rinktis pilno grūdo produktus vietoj baltų miltų.
Įtraukti omega-3 riebalų rūgščių šaltinius – riebias žuvis, linų sėmenis, graikinius riešutus.
Vartoti fermentuotus produktus (jei toleruojami) – kefyrą, natūralų jogurtą, raugintas daržoves.
Gerti pakankamai vandens, riboti saldžius gėrimus ir alkoholį.

Judėjimas ir svorio kontrolė

Reguliarus fizinis aktyvumas mažina lėtinį uždegimą, gerina nuotaiką ir miegą, padeda kontroliuoti svorį. Nebūtina sporto salė – tinka:

30–40 minučių spartaus ėjimo daugumą savaitės dienų,
lengvas bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas,
jėgos pratimai 2–3 kartus per savaitę (net ir su savo kūno svoriu).

Riebalinis audinys pats gamina uždegimą skatinančias medžiagas, todėl nutukimas laikomas vienu iš lėtinio uždegimo ir autoimuninių procesų rizikos veiksnių.

Streso valdymas ir miegas

Streso visiškai išvengti neįmanoma, tačiau galima išmokti su juo tvarkytis. Padeda:

kvėpavimo pratimai, meditacija, sąmoningumo (mindfulness) praktikos,
reguliarus fizinis aktyvumas,
psichoterapija ar savitarpio pagalbos grupės, jei jaučiatės perdegę,
aiškus darbo ir poilsio režimas, „skaitmeninės dietos“ (mažiau ekranų prieš miegą).

Miegui – prioritetas. Siekite 7–9 valandų kokybiško nakties miego, einant miegoti ir keliantis panašiu laiku, net savaitgaliais.

Vitaminais ir papildais nepiktnaudžiaukite

Vitamino D, omega-3, kai kurių mikroelementų papildai gali būti naudingi, bet tik kaip papildas, o ne mitybos pakaitalas. Prieš pradedant vartoti dideles dozes, verta pasitarti su gydytoju ir atlikti tyrimus – ypač dėl vitamino D ir B12.

Kada būtina kreiptis į gydytoją?

Autoimuninės ligos dažnai prasideda nepastebimai, su nespecifiniais simptomais. Į gydytoją verta kreiptis, jei:

jaučiate nuolatinį nuovargį, kuris nepraeina net pailsėjus,
atsirado nepaaiškinamas svorio pokytis (mažėjimas ar didėjimas),
vargina sąnarių skausmai, tinimai, rytinis sustingimas,
pastebite odos bėrimus, dėmes, žvynelių atsiradimą,
turite virškinimo sutrikimų, kraujo išmatose, dažną viduriavimą ar vidurių užkietėjimą,
pablogėjo rega, atsirado tirpimai, silpnumas galūnėse,
šeimoje yra sergančių autoimuninėmis ligomis ir pastebite panašius simptomus.

Ankstyva diagnostika leidžia pradėti gydymą laiku ir išvengti sunkių komplikacijų – sąnarių deformacijų, organų pažeidimo, negrįžtamų nervų sistemos sutrikimų.

Pasaulinis šuolis – iššūkis sveikatos sistemoms

Autoimuninių ligų daugėjimas keičia ir sveikatos apsaugos prioritetus. Šios ligos:

dažnai prasideda jauname amžiuje,
reikalauja ilgalaikio, brangaus gydymo ir stebėsenos,
mažina darbingumą, didina nedarbingumo ir neįgalumo rodiklius.

Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik vaistams, bet ir prevencijai, ankstyvam išaiškinimui, pacientų edukacijai ir psichologinei pagalbai. Autoimuninės ligos – ne tik medicininis, bet ir socialinis bei ekonominis iššūkis.

Išvada: tyli epidemija, kurią dar galime pristabdyti

Pasaulinis autoimuninių ligų šuolis nėra vien statistika. Tai realūs žmonių gyvenimai, kuriuos pakeitė lėtinis skausmas, nuovargis, nežinia dėl ateities. Tačiau kartu tai ir sritis, kurioje mokslas sparčiai žengia į priekį: atsiranda naujų vaistų, gerėja diagnostika, vis aiškiau suprantame, kaip gyvenimo būdas veikia imuninę sistemą.

Genetinio polinkio pakeisti negalime, bet galime stiprinti savo organizmo atsparumą: sąmoningai rinktis maistą, judėti, miegoti, rūpintis psichikos sveikata, vengti perteklinių cheminių medžiagų ir nereikalingų antibiotikų. Tai nėra garantija, bet tai yra reali įtaka mūsų imuninės sistemos pusiausvyrai.

Jei jau sergate autoimine liga – nesate vieni. Šiandien yra daug daugiau žinių, gydymo galimybių ir palaikymo nei bet kada anksčiau. Svarbiausia – neužsidaryti, ieškoti patikimos informacijos ir bendradarbiauti su gydytojų komanda.

DUK apie pasaulinį autoimuninių ligų šuolį

Ar autoimuninės ligos yra išgydomos visam laikui?

Dauguma autoimuninių ligų šiuo metu laikomos neišgydomomis visiškai, bet valdomomis. Tai reiškia, kad tinkamai gydant ir koreguojant gyvenimo būdą galima pasiekti remisiją – laikotarpį, kai simptomai labai susilpnėja arba visai išnyksta, o organų pažeidimas neprogresuoja. Kai kuriems žmonėms remisija trunka metus ar net dešimtmečius, tačiau liga gali vėl suaktyvėti, todėl svarbi nuolatinė stebėsena.

Ar skiepai gali sukelti autoimunines ligas?

Dideli, gerai sukurti epidemiologiniai tyrimai iki šiol nepatvirtino, kad įprastiniai skiepai būtų reikšminga autoimuninių ligų priežastis. Pavieniai atvejai, kai po vakcinacijos pasireiškia autoimuniniai simptomai, dažniausiai siejami su jau buvusiu genetiniu polinkiu ar sutapimu laike. Tuo tarpu pačios infekcijos (pvz., gripas, COVID-19, kai kurie virusai vaikystėje) kur kas dažniau siejamos su autoimuninių procesų suaktyvėjimu nei skiepai nuo jų.

Ar galima iš anksto atlikti tyrimus ir sužinoti, ar susirgsiu autoimunine liga?

Yra genetinių ir imunologinių tyrimų, kurie gali parodyti padidėjusią riziką (pvz., tam tikri HLA tipai, autoantikūnai dar nesant aiškių simptomų). Tačiau šie tyrimai negali tiksliai pasakyti, ar ir kada liga tikrai išsivystys. Dažniausiai jie taikomi moksliniuose tyrimuose arba labai specifinėmis klinikinėmis situacijomis. Praktikoje svarbiausia – atkreipti dėmesį į šeimos anamnezę, gyvenimo būdą ir pirmuosius simptomus, o ne beatodairiškai tirti visus žmones „dėl viso pikto“.