Ukrainos pabėgėlių integracija Lietuvoje po ilgo karo etapo

2022 m. vasarį prasidėjęs plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi jau kelerius metus. Daliai nuo karo pabėgusių ukrainiečių Lietuva tapo ne laikina stotele, o naujais namais. Tai keičia ir pačių žmonių lūkesčius, ir Lietuvos integracijos politiką – iš skubios pagalbos pereinama prie ilgalaikės, tvaresnės integracijos strategijos.

Kiek Ukrainos pabėgėlių gyvena Lietuvoje ir kas pasikeitė

Per pirmuosius karo mėnesius Lietuva priėmė dešimtis tūkstančių ukrainiečių. Dalis jų jau grįžo į saugesnius Ukrainos regionus ar išvyko į kitas ES valstybes, tačiau reikšminga dalis liko Lietuvoje ir kuria čia kasdienį gyvenimą – dirba, mokosi, augina vaikus.

Po ilgesnio karo etapo ryškėja keli pokyčiai:

• Trumpalaikė pagalba (apgyvendinimas sporto salėse, laikini centrai) užleidžia vietą ilgalaikėms integracijos priemonėms.
• Vis daugiau ukrainiečių įsidarbina ir pereina nuo pašalpų prie savarankiškų pajamų.
• Ukrainiečių vaikai vis dažniau renkasi lietuviškas mokyklas, o ne nuotolinį mokslą iš Ukrainos.
• Vis labiau aktualūs tampa kalbos, kvalifikacijos pripažinimo ir būsto klausimai.

Teisinis statusas ir socialinės garantijos

Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, suteikė Ukrainos karo pabėgėliams laikinąją apsaugą. Tai reiškia, kad ukrainiečiai turi teisę:

• gyventi ir dirbti Lietuvoje be papildomų leidimų;
• gauti būtinąją ir dalį planinės sveikatos priežiūros;
• leisti vaikus į darželius ir mokyklas;
• gauti tam tikras socialines išmokas ir būsto kompensacijas.

Ilgėjant karo laikotarpiui, vis aktualesnis tampa klausimas, kas bus pasibaigus laikinajai apsaugai. Todėl valstybės institucijos ir NVO vis dažniau kalba ne tik apie humanitarinę pagalbą, bet ir apie ilgalaikį teisinį statusą, darbo rinkos integraciją bei galimą dalies žmonių pasilikimą Lietuvoje visam laikui.

Darbas ir ekonominė integracija

Darbo rinka yra viena jautriausių ir kartu svarbiausių integracijos sričių. Nuo pirmųjų karo mėnesių Lietuva palengvino ukrainiečių įsidarbinimo sąlygas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje išryškėjo nauji iššūkiai.

Įsidarbinimo galimybės ir sektoriai

Daugiausia Ukrainos pabėgėlių Lietuvoje dirba:

• paslaugų sektoriuje – prekyba, maitinimas, grožio paslaugos;
• gamyboje ir logistikoje – sandėliai, surinkimo linijos, transportas;
• statybose ir pramonėje – ypač vyrai, atvykę iš vėlesnių bangų;
• IT, finansų, švietimo ir kitose aukštos kvalifikacijos srityse – nors tai mažesnė, bet labai aktyvi grupė.

Didžiajai daliai žmonių kliūtimi išlieka lietuvių kalba, todėl net turėdami aukštą kvalifikaciją jie dažnai pradeda nuo paprastesnių pareigų ar anglų/rusų kalbos aplinkos.

Kvalifikacijos pripažinimas ir perkvalifikavimas

Ilgėjant karo etapui, tampa svarbu ne tik suteikti bet kokį darbą, bet ir padėti žmonėms dirbti pagal turimą profesiją. Tam reikalingi:

• kvalifikacijos pripažinimo procesai (diplomų, sertifikatų vertinimas);
• profesiniai kursai, pritaikyti ukrainiečiams (su vertimu, lankstiu grafiku);
• kalbos kursai pagal profesiją – medicinos, IT, švietimo, socialinio darbo terminija.

Dalis savivaldybių ir mokymo centrų jau siūlo tikslinius perkvalifikavimo projektus, ypač trūkstamose srityse: slauga, socialinė priežiūra, IT pagrindai, gamybos operatoriai.

Būstas: nuo laikino apgyvendinimo prie nuomos rinkos

Pirmąjį karo etapą daug žmonių gyveno laikinose apgyvendinimo vietose – savivaldybių patalpose, viešbučiuose, pas savanorius. Ilgainiui, ypač 2023–2024 m., vis daugiau ukrainiečių persikėlė į nuomojamus būstus.

Pagrindiniai iššūkiai būsto srityje

• Aukštos nuomos kainos didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje);
• Reikalavimas pateikti ilgalaikes sutartis, rekomendacijas, stabilias pajamas;
• Kalbos barjeras bendraujant su nuomotojais ir tvarkant dokumentus;
• Didelės šeimos ar šeimos su vaikais sunkiau randa tinkamą būstą.

Valstybė ir savivaldybės taiko įvairias kompensacijas už būsto nuomą, tačiau jos dažnai nepadengia visų išlaidų, ypač brangesniuose miestuose. Todėl nemažai ukrainiečių renkasi gyventi bendruose butuose, kartu su kitomis šeimomis ar giminaičiais.

Švietimas: ukrainiečių vaikai Lietuvos mokyklose

Vaikų integracija į švietimo sistemą yra vienas svarbiausių ilgalaikės integracijos veiksnių. Kuo greičiau vaikas jaučiasi saugus, turi draugų ir aiškią dienotvarkę, tuo lengviau prisitaiko visa šeima.

Pasirinkimas tarp lietuviškos ir ukrainietiškos programos

Šiuo metu dauguma ukrainiečių vaikų Lietuvoje:

• lanko lietuviškas mokyklas ir mokosi kartu su vietiniais vaikais;
• dalies pamokų mokosi specialiose klasėse ar grupėse, kur daugiau dėmesio skiriama kalbai;
• neretai papildomai tęsia nuotolines pamokas Ukrainos mokyklose, kad neprarastų ryšio su šalies programa.

Toks „dvigubas“ mokymasis vaikams ir tėvams yra sunkus, bet daug kas vis dar tikisi sugrįžti į Ukrainą, todėl stengiasi išlaikyti ryšį su ten vykstančiu ugdymu.

Kalbos ir psichologinė pagalba

Ukrainiečių vaikams mokyklose ypač reikalinga:

• lietuvių kalbos kaip užsienio kalbos pamokos mažesnėse grupėse;
• psichologo pagalba, nes nemaža dalis vaikų patyrė karo traumą, netektis, išsiskyrimą su artimaisiais;
• kultūriniai tarpininkai – ukrainiečių asistentai ar mokytojai, padedantys bendrauti su tėvais.

Dalis Lietuvos mokyklų jau turi specialius integracijos koordinatorius, kurie dirba būtent su ukrainiečių ir kitų užsieniečių šeimomis: padeda pildyti dokumentus, aiškina pažymių sistemą, mokyklos taisykles.

Kalbos mokymasis: nuo išlikimo iki pilnaverčio dalyvavimo

Kalba yra kertinis integracijos akmuo. Pirmuosius mėnesius daugeliui ukrainiečių pakako anglų ar rusų kalbos, tačiau ilgainiui be lietuvių kalbos sunku kilti karjeroje, savarankiškai tvarkyti dokumentus ar pilnavertiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime.

Lietuvių kalbos kursai ukrainiečiams

Lietuvoje siūloma vis daugiau nemokamų ar dalinai finansuojamų lietuvių kalbos kursų:

• savivaldybių ir Užimtumo tarnybos organizuojami kursai;
• kalbų mokyklų programos, pritaikytos ukrainiečiams;
• nuotoliniai kursai ir mobiliosios programėlės;
• savanorių inicijuotos kalbų klubų veiklos bibliotekose, bendruomenių centruose.

Didžiausias iššūkis – laikas ir motyvacija. Dalis žmonių dirba pamaininį darbą, augina mažus vaikus, todėl kursuose dalyvauti sunku. Čia padeda lankstus grafikas, hibridinis mokymasis ir darbdavių palaikymas (pavyzdžiui, suteikiant galimybę mokytis darbo metu).

Bendruomenių vaidmuo ir kasdienė integracija

Ne mažiau svarbi už įstatymus ir programas yra kasdienė žmonių laikysena. Nuo jos priklauso, ar pabėgėliai jausis svečiais, ar bendruomenės dalimi.

Lietuvių ir ukrainiečių bendradarbiavimas

Per kelis karo metus Lietuvoje susiformavo gyva ukrainiečių diasporos bendruomenė:

• veikia ukrainietiški kultūros centrai, sekmadieninės mokyklėlės vaikams;
• rengiami koncertai, parodos, labdaros mugės Ukrainai paremti;
• kuriami mišrūs lietuvių ir ukrainiečių kolektyvai – chorai, sporto komandos, savanorių grupės;
• vietos bendruomenės kviečia ukrainiečius į šventes, bendras iniciatyvas, talkas.

Tokios veiklos padeda ne tik ukrainiečiams jaustis priimtiems, bet ir patiems lietuviams geriau suprasti karo realybę, Ukrainos kultūrą ir kalbą. Ilgainiui atsiranda mišrios draugystės, verslo partnerystės, net šeimos.

Psichologinė gerovė ir karo traumos

Ilgas karas reiškia ne tik fizinį persikėlimą, bet ir ilgalaikį emocinį krūvį. Dalis Ukrainos pabėgėlių Lietuvoje:

• neteko artimųjų ar namų;
• patyrė bombardavimus, okupaciją, ilgas keliones;
• nuolat nerimauja dėl likusių Ukrainoje šeimos narių;
• gyvena nežinioje dėl ateities – grįžti ar likti.

Todėl kartu su būstu ir darbu vis svarbesnė tampa psichologinė pagalba. Lietuvoje veikia:

• nemokamos psichologų konsultacijos ukrainiečiams (per NVO ir projektus);
• emocinės paramos linijos ukrainiečių ir rusų kalbomis;
• grupinės terapijos mamos su vaikais, paaugliai, senjorai;
• specializuota pagalba karo traumą patyrusiems žmonėms.

Vis dėlto dalis žmonių vis dar vengia kreiptis pagalbos dėl stigmai būdingų nuostatų („turiu susitvarkyti pats“) ar informacijos stokos. Čia svarbus lietuvių ir ukrainiečių bendruomenių darbas – skatinti kreiptis pagalbos ir normalizuoti pokalbius apie emocinę sveikatą.

Integracijos iššūkiai: kas dar nepadaryta

Nors Lietuva per kelerius karo metus padarė daug, išlieka ir rimtų iššūkių:

• Ilgalaikės strategijos trūkumas – neaišku, kiek žmonių galutinai pasiliks ir kokį statusą jie turės po laikinosios apsaugos.
• Darbo rinkos segregacija – dalis ukrainiečių „įstringa“ žemos kvalifikacijos darbuose, nors turi aukštą išsilavinimą.
• Kalbos barjeras – be lietuvių kalbos sunku pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
• Būsto prieinamumas – ypač didžiuosiuose miestuose, kur koncentracija didžiausia.
• Socialinė įtampa – ekonominių krizių metu visuomenėje gali stiprėti nepasitenkinimas dėl konkurencijos darbo rinkoje ar paramos masto.

Šie iššūkiai reikalauja ne tik trumpalaikių sprendimų, bet ir nuoseklios valstybės politikos, paremtos duomenimis, dialogu su savivaldybėmis ir pačiais ukrainiečiais.

Gerosios praktikos ir sėkmės istorijos

Greta problemų verta kalbėti ir apie tai, kas Lietuvoje jau veikia gerai ir gali būti plėtojama:

• Mišrūs verslo projektai, kuriuose lietuviai ir ukrainiečiai kuria bendras įmones, kavines, kūrybines dirbtuves.
• Mentorystės programos, kai lietuviai padeda ukrainiečiams pažinti vietinę rinką, biurokratiją, kultūrą.
• Bendros savanorystės iniciatyvos – renkant paramą Ukrainai ar padedant kitiems pažeidžiamiems žmonėms Lietuvoje.
• Kultūriniai mainai – festivaliai, kalbų klubai, bendros šventės, stiprinančios tarpusavio pasitikėjimą.

Tokios iniciatyvos rodo, kad Ukrainos pabėgėlių integracija gali būti ne tik iššūkis, bet ir galimybė Lietuvos visuomenei – praturtinti ją naujomis patirtimis, kalbomis, verslais ir kultūra.

Ateities scenarijai: grįžimas ar nauji namai?

Ilgėjant karui, vis dažniau užduodamas klausimas: ar ukrainiečiai liks Lietuvoje? Vieno atsakymo nėra – situacija labai priklauso nuo karo eigos, saugumo Ukrainoje, šeimos ryšių ir asmeninių patirčių.

Galimi keli scenarijai:

• Dalinis grįžimas – dalis žmonių, ypač iš saugesnių regionų, sugrįš atstatyti savo miestų ir kaimų.
• Mišrus gyvenimas – kai kurie rinksis gyventi tarp dviejų šalių, dirbti nuotoliu, dažnai keliauti.
• Ilgalaikis pasilikimas – ypač šeimos su vaikais, kurie jau įsitvirtino mokyklose ir darbo rinkoje.

Lietuvai svarbu būti pasiruošusiai visiems trims scenarijams: ir padėti grįžtantiems (palaikant ryšius, bendrus projektus su Ukraina), ir užtikrinti orų gyvenimą pasiliekantiems, suteikiant aiškų teisinį statusą, švietimo ir darbo galimybes.

Išvados: integracija kaip bendras darbas

Ukrainos pabėgėlių integracija Lietuvoje po ilgo karo etapo nebėra vien tik skubios pagalbos klausimas. Tai ilgalaikis bendras projektas, kuriame dalyvauja valstybė, savivaldybės, NVO, verslas ir paprasti žmonės.

Nuo to, kaip Lietuva sugebės sujungti žmogišką solidarumą ir protingą integracijos politiką, priklausys ne tik ukrainiečių ateitis čia, bet ir pačios Lietuvos visuomenės atvirumas, saugumas ir ekonominis gyvybingumas ateinančiais dešimtmečiais.

DUK: Ukrainos pabėgėlių integracija Lietuvoje

Ar Ukrainos pabėgėliai Lietuvoje gali dirbti be papildomų leidimų?

Taip. Ukrainos karo pabėgėliams, turintiems laikinosios apsaugos statusą, nereikia atskiro leidimo dirbti. Jie gali įsidarbinti pagal darbo sutartį ar dirbti savarankiškai, laikydamiesi bendrų Lietuvos įstatymų.

Kaip ukrainiečių vaikai priimami į Lietuvos mokyklas ir darželius?

Ukrainiečių vaikai priimami į valstybinius ir savivaldybių darželius bei mokyklas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Lietuvos vaikai. Daugelyje mokyklų organizuojamos papildomos lietuvių kalbos pamokos ir integracijos priemonės.

Kur Ukrainos pabėgėliai gali rasti pagalbą dėl būsto, darbo ir kalbos kursų?

Pirmiausia verta kreiptis į savivaldybės informacijos centrą, Migracijos departamentą ar Užimtumo tarnybą. Taip pat padeda nevyriausybinės organizacijos ir ukrainiečių bendruomenės, kurios teikia konsultacijas dėl būsto, darbo paieškos ir lietuvių kalbos kursų.