Staigus jaunų žmonių psichikos sutrikimų ir savižudybių augimas po pandemijos

Per kelerius metus po COVID‑19 pandemijos gydytojai, psichologai ir mokyklos visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, kalba apie „tyliąją krizę“ – staigų jaunų žmonių psichikos sutrikimų ir savižudybių rizikos augimą. Ši banga ne tokia matoma kaip virusas, tačiau jos pasekmės gali būti dar ilgesnės.

Ką rodo naujausi duomenys po pandemijos?

Nors skaičiai skiriasi tarp šalių, bendros tendencijos labai aiškios: po 2020–2021 m. pandeminių ribojimų jaunuolių psichikos sveikata pastebimai pablogėjo.

Pasaulinės tendencijos

Depresija ir nerimas – Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaičiuoja, kad pirmaisiais pandemijos metais depresijos ir nerimo sutrikimų paplitimas pasaulyje išaugo maždaug 25 %, ypač tarp 15–29 m. amžiaus grupės.
Savižudybių rizika – daugelyje šalių pradžioje savižudybių skaičiai smarkiai nešoktelėjo, tačiau po 1–2 metų užsitęsusio streso ir ekonominio nesaugumo kai kuriose valstybėse fiksuojamas augimas būtent tarp jaunimo.
Pagalbos paieška – psichikos sveikatos linijos, internetinės konsultacijos ir jaunimo pagalbos platformos praneša apie rekordiškai išaugusį kreipimųsi skaičių dėl panikos priepuolių, savęs žalojimo, miego sutrikimų.

Situacija Lietuvoje

Lietuva jau daug metų patenka tarp Europos šalių, kuriose savižudybių rodikliai yra vieni aukščiausių. Po pandemijos išryškėjo keli pavojingi signalai:

psichikos sveikatos specialistai fiksuoja didesnį 14–29 m. pacientų srautą su depresijos, nerimo, valgymo sutrikimų ir priklausomybių požymiais;
mokyklos ir universitetai dažniau susiduria su savižalos, bandymų nusižudyti atvejais, taip pat su stipriu motyvacijos kritimu, mokymosi ir socializacijos sunkumais;
vis daugiau jaunų žmonių kreipiasi į emocinės paramos linijas dėl minčių apie savižudybę, beviltiškumo, vienišumo.

Tikslūs skaičiai nuolat atnaujinami, tačiau tendencija akivaizdi: krizė dar nesibaigė, ji tiesiog pasikeitė iš infekcinės į psichologinę.

Kodėl pandemija taip smarkiai paveikė jaunų žmonių psichiką?

Pandemija buvo ne tik medicininė, bet ir socialinė trauma. Jauni žmonės, kuriems itin svarbūs draugai, mokykla, studijos ir pirmieji savarankiški žingsniai, staiga viso to neteko arba buvo stipriai apriboti.

Socialinė izoliacija ir vienišumas

Nuotolinis mokymas – nutrūko gyvas bendravimas, sumažėjo natūralios socializacijos galimybės, atsirado daugiau laiko vienam su savo mintimis.
Uždarytos veiklos – nevyko būreliai, sportas, kultūriniai renginiai, todėl dingo daug džiaugsmo, saviraiškos ir streso iškrovimo kanalų.
Šeimos įtampa – uždarius visus namuose, paaštrėjo konfliktai, smurto ir priklausomybių problemos, o pagalbos galimybės buvo ribotos.

Neapibrėžtumas, baimė ir informacinis triukšmas

Nuolatinės blogos naujienos – mirčių statistika, ligoninės, ribojimai, karai ir ekonominės krizės temos sukūrė nuolatinį grėsmės foną.
Baimė dėl ateities – jaunuoliai nežinojo, ar galės studijuoti, keliauti, susirasti darbą, kurti santykius.
Dezinformacija – socialiniuose tinkluose plito sąmokslo teorijos, bauginantys scenarijai, kurie didino nerimą ir nepasitikėjimą.

Skaitmeninis perdegimas ir socialiniai tinklai

Pandemijos metu didžioji dalis gyvenimo persikėlė į ekranus. Tai turėjo ir pliusų (galimybė palaikyti ryšį), ir rimtų minusų:

Nuolatinis palyginimas – socialiniuose tinkluose matomi „idealaus gyvenimo“ fragmentai dar labiau sustiprino savo kūno, pasiekimų ir santykių nepakankamumo jausmą.
Miego sutrikimai – ilgos valandos prie ekrano, ypač vakare, trikdė miego ritmą, o prastas miegas tiesiogiai didina depresijos ir nerimo riziką.
Priklausomybės – žaidimai, azartiniai lošimai, pornografija, socialiniai tinklai tapo lengvai pasiekiamu būdu „pabėgti“ nuo realybės, bet ilgainiui dar labiau pablogino savijautą.

Ekonominis ir akademinis spaudimas

Darbo netekimas šeimoje – finansinis nestabilumas didino įtampą namuose, jaunuoliai jautė kaltę ir pareigą „būti sėkmingais“.
Mokymosi spragos – nuotolinis mokymas ne visiems buvo prieinamas ir efektyvus, atsirado žinių spragų, kurios vėliau virto gėda, nerimu ir motyvacijos stoka.
Perfekcionizmas – dalis jaunuolių jautėsi privalantys „atsigriebti“ po pandemijos, todėl persikrovė veiklomis ir patyrė perdegimą.

Dažniausi psichikos sutrikimai po pandemijos

Ne visi sunkumai reiškia diagnozuojamą sutrikimą, tačiau daliai jaunų žmonių simptomai tapo tokie ryškūs, kad reikalinga profesionali pagalba.

Depresija

Depresija – ne tik liūdesys. Tai būklė, kuri keičia mąstymą, emocijas, kūno pojūčius ir elgesį.

nuolatinis liūdesys, apatija, prarastas susidomėjimas anksčiau mėgtomis veiklomis;
energijos stoka, nuovargis, net po poilsio;
miego pokyčiai – nemiga arba per ilgas miegas;
savigarbos kritimas, kaltės, beviltiškumo jausmai;
mintys, kad „geriau būtų dingti“, „niekam nebūčiau reikalingas“.

Nerimo sutrikimai ir panikos priepuoliai

Nerimas tapo viena dažniausių priežasčių, kodėl jauni žmonės kreipiasi pagalbos.

nuolatinis vidinis įtampas, sunku atsipalaiduoti;
panikos priepuoliai – staigus širdies plakimas, dusulys, drebulys, baimė mirti ar „išprotėti“;
socialinis nerimas – baimė kalbėti, pasirodyti, būti įvertintam;
somatiniai simptomai – pilvo skausmai, galvos svaigimas, pykinimas be aiškios medicininės priežasties.

Valgymo sutrikimai ir savęs žalojimas

Kontrolės praradimas pandemijos metu kai kuriuos jaunuolius paskatino ieškoti „kontrolės“ savo kūne ir maiste.

anoreksija, bulimija, persivalgymo epizodai – maistas tampa būdu susitvarkyti su emocijomis;
savęs žalojimas (pjovimasis, deginimas, mušimas) – bandymas sumažinti vidinį skausmą fiziniu skausmu;
kūno nepasitenkinimas, sustiprintas socialinių tinklų filtrų ir „idealių“ kūnų kultūros.

Priklausomybės

Alkoholis, narkotinės medžiagos, azartiniai lošimai ir skaitmeninės priklausomybės pandemijos metu daugeliui tapo „pabėgimu“ nuo realybės.

dažnesnis alkoholio vartojimas „atsipalaidavimui“;
kanapių ir kitų medžiagų vartojimas „nuotaikai pakelti“;
ilgos valandos internete, žaidimuose, socialiniuose tinkluose, nepaisant nuovargio ir pareigų.

Savižudybių rizika: raudonos vėliavėlės

Savižudybė retai būna „staigus sprendimas iš niekur“. Dažniausiai tai ilgesnio skausmo ir beviltiškumo proceso pabaiga. Svarbu atpažinti įspėjamuosius ženklus.

Žodžiai ir mintys

„Mano gyvenimas beprasmis“;
„Jums būtų geriau be manęs“;
„Nebematau ateities“, „nenoriu daugiau taip gyventi“;
dažnas kalbėjimas apie mirtį, dingimą, „amžiną miegą“.

Elgesio pokyčiai

staigus atsitraukimas nuo draugų, veiklų, šeimos;
daiktų dalijimas („jei man kas nutiktų…“);
pavojingas elgesys – greitas vairavimas, rizikingas seksas, savęs žalojimas;
staigus keistas palengvėjimas po ilgo liūdesio – kartais tai reiškia, kad žmogus apsisprendė dėl savižudybės plano.

Emociniai signalai

gili beviltiškumo ir bevertiškumo būsena;
jausmas, kad „esu našta“ kitiems;
nepakeliamas emocinis skausmas, apie kurį žmogus užsimena bent užuominomis.

Labai svarbu: kalbėjimas apie savižudybę nėra „dėmesio siekimas“. Tai pagalbos šauksmas, į kurį būtina reaguoti rimtai.

Kaip padėti jaunam žmogui po pandemijos?

Net ir neturint psichologinio išsilavinimo, galima padaryti labai daug. Pagrindas – būti šalia, išgirsti ir padėti pasiekti profesionalią pagalbą.

Tėvams ir artimiesiems

Klausykite be moralizavimo – leiskite jaunuoliui kalbėti, neužduokite per daug vertinančių klausimų („kodėl taip jautiesi, juk viskas gerai“).
Normalizuokite jausmus – pasakykite, kad nerimas, liūdesys ar pyktis po tokių metų yra suprantami ir nereiškia silpnumo.
Pastebėkite pokyčius – jei elgesys, miegas, pažymiai, santykiai staiga pasikeitė, verta pasikalbėti atvirai.
Skatinkite kreiptis pagalbos – pasiūlykite kartu ieškoti psichologo, šeimos gydytojo, emocinės pagalbos linijos.
Ribokite kritiką ir lūkesčius – pandemija paliko žymę, todėl „būk geriausias“ spaudimas dabar ypač žalingas.

Mokytojams ir dėstytojams

Kurti saugią atmosferą klasėje ar auditorijoje, kur galima kalbėti apie sunkumus be patyčių ir gėdos.
Lanksčiau vertinti – atsižvelgti į mokymosi spragas ir psichologinę būklę, o ne tik į pažymius.
Žinoti pagalbos kelius – turėti kontaktus psichologo, socialinio pedagogo, emocinės paramos linijų ir drąsiai juos siūlyti.
Reaguoti į patyčias ir savęs žalojimo ženklus nedelsiant, o ne „palikti susitvarkyti patiems“.

Draugams ir bendraamžiams

Paklauskite tiesiai – jei nerimaujate, galima klausti: „Ar tau kyla minčių apie savižudybę?“ Toks klausimas jų nesukelia, o atvirkščiai – gali išgelbėti.
Nebūkite vieni su paslaptimi – jei draugas pasako apie savižudybės planus, būtina informuoti suaugusįjį ar specialistą, net jei jis prašo tylėti.
Siūlykite kartu kreiptis pagalbos – pasiūlykite paskambinti į pagalbos liniją ar nueiti pas psichologą kartu.
Nenuvertinkite – frazės „kitiems dar blogiau“, „susitvarkysi pats“ dažniausiai tik pagilina vienišumo jausmą.

Kur kreiptis pagalbos Lietuvoje?

Lietuvoje veikia vis daugiau nemokamos ir anoniminės pagalbos galimybių jaunimui ir jų artimiesiems.

Skubios pagalbos atvejais

Skubus pavojus gyvybei – skambinkite 112 arba vykite į artimiausios ligoninės priėmimo skyrių.
Mintys apie savižudybę – nelaukite, kol „praeis savaime“. Geriau reaguoti per anksti, nei per vėlai.

Emocinė parama telefonu ir internetu

Jaunimo linija – emocinė parama jaunimui, anonimiška ir nemokama.
Vaikų linija – pagalba vaikams ir paaugliams, taip pat tėvams dėl vaikų sunkumų.
Kitos emocinės paramos linijos – suaugusiems, vyrams, senjorams ir kt. Daugumą kontaktų galima rasti Nacionalinės psichikos sveikatos svetainėse ir savivaldybių puslapiuose.

Profesionali pagalba

Šeimos gydytojas – pirmasis specialistas, galintis įvertinti būklę ir išrašyti siuntimą pas psichiatrą ar psichologą.
Psichikos sveikatos centrai – veikia pagal gyvenamąją vietą, teikia nemokamas paslaugas su siuntimu.
Privatūs psichologai ir psichoterapeutai – dalį paslaugų gali kompensuoti savivaldybių programos ar darbdaviai.
Mokyklų ir universitetų psichologai – daugelyje ugdymo įstaigų dirba specialistai, prieinami nemokamai.

Kaip stiprinti jaunų žmonių psichikos sveikatą po pandemijos?

Prevencija – ne vienkartinė akcija, o nuoseklus darbas. Svarbu derinti asmenines, šeimos, bendruomenės ir valstybės pastangas.

Asmeniniai žingsniai

Miegas ir ritmas – stengtis eiti miegoti ir keltis panašiu metu, riboti ekranus bent valandą prieš miegą.
Judėjimas – reguliari fizinė veikla (net 20–30 min. pasivaikščiojimas) mažina nerimą ir gerina nuotaiką.
Ryšiai gyvai – sąmoningai skirti laiko susitikimams su žmonėmis, kurie kelia saugumo ir priėmimo jausmą.
Skaitmeninės ribos – nustatyti laiko limitus socialiniams tinklams, atsisakyti nuolatinių naujienų srautų.
Savęs priėmimas – mokytis priimti savo jausmus ir klaidas, o ne reikalauti iš savęs tobulybės.

Šeimos ir bendruomenės lygmuo

Atviras kalbėjimas apie psichikos sveikatą – mažinti gėdą ir stereotipus („tai silpnumas“, „ne vyrų reikalas“).
Bendros veiklos – šeimos, jaunimo organizacijų, sporto klubų ir bendruomenių iniciatyvos, kurios skatina priklausymo jausmą.
Patyčių netoleravimas – aiški pozicija mokyklose, internete ir namuose.
Suaugusiųjų pavyzdys – kaip tėvai, mokytojai ir vadovai tvarkosi su stresu, taip dažnai mokosi ir jaunimas.

Valstybinės ir sisteminės priemonės

Psichikos sveikatos paslaugų prieinamumas – mažesnės eilės pas psichologus ir psichiatrus, ypač regionuose.
Psichologinė pagalba mokyklose – pakankamas psichologų ir socialinių pedagogų skaičius, realus, o ne „popierinis“ prieinamumas.
Savižudybių prevencijos programos – mokymai mokytojams, medikams, policijai ir bendruomenėms.
Informacinės kampanijos – aiški ir draugiška informacija jaunimui apie pagalbos galimybes, ne tik per krizes, bet nuolat.

Išvada: psichikos sveikatos krizė – ne laikina banga

Pandemija praėjo, bet jos psichologinės pasekmės dar ilgai bus juntamos. Staigus jaunų žmonių psichikos sutrikimų ir savižudybių rizikos augimas – rimtas signalas visuomenei, kad psichikos sveikata turi tapti prioritetu, o ne „papildoma tema“.

Kiekvienas iš mūsų gali prisidėti: pastebėdami, išklausydami, rimtai žiūrėdami į pagalbos šauksmus ir drąsiai naudodamiesi profesionalia pagalba. Kalbėti apie sunkumus nėra silpnumas – tai pirmas žingsnis į sveikimą.

DUK: jaunų žmonių psichikos sutrikimai po pandemijos

Kaip atskirti „blogą nuotaiką“ nuo depresijos?

Trumpalaikė bloga nuotaika dažniausiai susijusi su konkrečia situacija ir praeina per kelias dienas. Depresija tęsiasi kelias savaites ar ilgiau, paveikia kasdienį funkcionavimą: sunku keltis, mokytis, dirbti, bendrauti. Jei liūdesys, apatija, miego ar apetito pokyčiai, beviltiškumo mintys tęsiasi ilgiau nei dvi savaites – verta kreiptis į specialistą.

Ar kalbėjimas apie savižudybę gali „įdėti tokią mintį į galvą“?

Ne. Tyrimai rodo, kad atviras, jautrus ir nevertinantis pokalbis apie savižudybės mintis jų nesukelia, o atvirkščiai – dažnai sumažina įtampą ir vienišumą. Pavojinga ne kalbėti, o tylėti ir ignoruoti. Jei įtariate, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę, klausti yra svarbu ir būtina.

Ką daryti, jei jaunas žmogus atsisako kreiptis pagalbos?

Pirmiausia – priimkite jo jausmus ir parodykite, kad rūpinatės, o ne kaltinate. Pasiūlykite mažesnį žingsnį: anoniminį skambutį į pagalbos liniją, pokalbį su mokyklos psichologu, bendrą vizitą pas šeimos gydytoją. Jei yra tiesioginė grėsmė gyvybei (aiškus planas, bandymas nusižudyti), būtina kreiptis į skubią pagalbą, net jei žmogus tam priešinasi – tai gali išgelbėti jo gyvybę.