Lietuvos kova su organizuotu kibernetiniu nusikalstamumu ir valstybių remiamomis atakomis

Lietuva per pastaruosius kelerius metus iš „mažos rinkos“ kibernetinėms atakoms tapo matomu taikiniu tarptautinėje erdvėje. Geografinė padėtis, aktyvi parama Ukrainai, narystė NATO ir ES lėmė, kad šalis nuolat testuojama tiek organizuotų kibernetinių grupių, tiek valstybių remiamų veikėjų.

Šiandien kibernetinis saugumas Lietuvoje – ne tik IT specialistų rūpestis, bet ir nacionalinio saugumo prioritetas, įtvirtintas įstatymuose, strategijose ir realiose kasdienėse pratybose.

Kas yra organizuotas kibernetinis nusikalstamumas ir valstybių remiamos atakos?

Norint suprasti Lietuvos atsaką, svarbu atskirti dvi pagrindines grėsmių kategorijas:

Organizuotas kibernetinis nusikalstamumas

Organizuotos kibernetinės grupuotės veikia kaip verslas – tik nelegalus. Jos siekia pelno ir dažniausiai taikosi į:

bankus ir finansų sektorių – duomenų vagystės, sukčiavimas, neteisėti pervedimai;
verslą – ransomware (išpirkos virusai), duomenų vagystės, šantažas;
paprastus vartotojus – „phishing“, netikros el. parduotuvės, investicinės aferos.

Tokios grupės dažnai veikia tarptautiniu mastu, nuomoja vienos kitoms kenkėjiškas paslaugas (Malware-as-a-Service), naudojasi kriptovaliutomis pinigų plovimui ir sunkiai atsekamoms transakcijoms.

Valstybių remiamos kibernetinės atakos

Valstybių remiami veikėjai (angl. state-sponsored actors) siekia ne pelno, o geopolitinių tikslų. Jų tikslai:

žvalgyba – politinės, karinės, ekonominės informacijos rinkimas;
sabotažas – kritinės infrastruktūros trikdymas, paslaugų paralyžiavimas;
informacinės operacijos – dezinformacija, reputacinės atakos, visuomenės skaldymas;
psichologinis spaudimas – DDoS atakos prieš institucijas, žiniasklaidą, rinkimų infrastruktūrą.

Lietuva dažniausiai mini kaip grėsmių šaltinius Rusijos ir Baltarusijos režimus remiančias grupes, taip pat kitas autoritarines valstybes, kurios testuoja NATO šalių atsparumą.

Pagrindinės Lietuvos institucijos kibernetinėje gynyboje

Lietuvos kova su kibernetiniu nusikalstamumu ir valstybių remiamomis atakomis paremta aiškia institucine architektūra.

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NCSC)

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras prie Krašto apsaugos ministerijos – pagrindinis techninis ir analitinis kibernetinės gynybos branduolys. Jo funkcijos:

stebėti ir analizuoti kibernetinį srautą valstybės sektoriuje;
koordinuoti reagavimą į incidentus viešajame sektoriuje ir kritinėje infrastruktūroje;
skelbti perspėjimus ir rekomendacijas organizacijoms ir visuomenei;
vykdyti grėsmių žvalgybą ir dalintis ja su NATO, ES ir partneriais;
organizuoti nacionalines pratybas ir testavimus.

Policija ir Lietuvos kriminalinės policijos biuras

Lietuvos policija ir Lietuvos kriminalinės policijos biuras (LKPB) atsakingi už:

ikiteisminius tyrimus dėl kibernetinių nusikaltimų;
kovą su organizuotomis kibernetinėmis grupuotėmis;
tarptautinį bendradarbiavimą su Europolu ir Interpolu;
finansinių nusikaltimų, susijusių su kriptovaliutomis, tyrimą kartu su FNTT.

Krašto apsaugos sistema ir kariuomenė

Kibernetinis saugumas Lietuvoje laikomas gynybos dalimi. Lietuvos kariuomenėje kuriami kibernetinių operacijų pajėgumai, dalyvaujama NATO kibernetinėse pratybose, testuojamas atsparumas hibridinėms operacijoms, kur derinamos kibernetinės, informacinės ir fizinės grėsmės.

Kitos svarbios grandys

Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) – elektroninių ryšių ir tinklų sauga;
Valstybės duomenų agentūra ir Vyriausybės įstaigos – valstybinių informacinių sistemų sauga;
Finansų sektoriaus institucijos – bankų ir mokėjimų infrastruktūros atsparumas;
Privatus sektorius – telekomai, energetikos, transporto ir IT įmonės, valdančios kritinę infrastruktūrą.

Teisinis pagrindas: kaip reglamentuojamas kibernetinis saugumas

Lietuvos kova su kibernetinėmis grėsmėmis remiasi konkrečiais teisės aktais ir strategijomis.

Kibernetinio saugumo įstatymas

Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymas nustato:

kibernetinio saugumo subjektus – kas privalo užtikrinti aukštus saugumo standartus;
incidentų klasifikaciją ir privalomą pranešimo tvarką;
kritinės informacinės infrastruktūros sąvoką ir apsaugos reikalavimus;
institucijų vaidmenis ir atsakomybę.

Įstatymas nuolat atnaujinamas, atsižvelgiant į ES teisę (pvz., NIS ir NIS2 direktyvas) bei naujas grėsmes.

Baudžiamasis kodeksas ir kibernetiniai nusikaltimai

Lietuvos baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už:

neteisėtą prisijungimą prie informacinių sistemų;
duomenų sunaikinimą, pakeitimą ar trukdymą sistemų veikimui;
neteisėtą elektroninių ryšių perėmimą;
sukčiavimą elektroninėje erdvėje;
neteisėtą programų ar įrankių kūrimą ir platinimą kibernetiniams nusikaltimams.

Organizuotos grupės atveju ir kai padaroma didelė žala, bausmės ženkliai griežtesnės, o tyrimai dažnai vykdomi tarptautiniu mastu.

Nacionalinio saugumo ir gynybos dokumentai

Kibernetinis saugumas aiškiai įtvirtintas Nacionalinio saugumo strategijoje ir kituose gynybos planavimo dokumentuose. Kibernetinės atakos laikomos realia grėsme valstybės suverenitetui ir kritinei infrastruktūrai, todėl joms skiriamas prioritetinis finansavimas ir dėmesys.

Lietuva kaip taikinys: kokios atakos dažniausios?

Per pastaruosius metus Lietuva patyrė ne vieną rezonansinę kibernetinę ataką. Nors dalis detalių neviešinama, bendros tendencijos aiškios.

DDoS atakos ir „Killnet“ grupuotė

Po 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą Lietuva tapo viena iš pagrindinių prokremliškų grupių taikinių. Ypač išpopuliarėjo „Killnet“ vardas, siejamas su:

plataus masto DDoS atakomis prieš valstybines institucijas;
bandymais paralyžiuoti viešąsias paslaugas ir žiniasklaidos svetaines;
psichologinio spaudimo kampanijomis socialiniuose tinkluose.

Nors DDoS atakos dažnai nesukelia ilgalaikės žalos, jos naudojamos kaip politinis ir informacinis ginklas – siekiama sukelti įspūdį, kad valstybė yra neapsaugota.

Ransomware atakos ir verslo sektorius

Organizuotos nusikalstamos grupuotės aktyviai taikosi į Lietuvos verslą ir savivaldybių įmones. Tipinis scenarijus:

per „phishing“ laišką ar pažeistą VPN prieigą įsilaužiama į tinklą;
tyliai renkami ir išvedami jautrūs duomenys;
užšifruojamos sistemos, o už jų atkūrimą ir duomenų nepublikavimą reikalaujama išpirkos kriptovaliuta.

Lietuvos institucijos ragina neišmokėti išpirkų ir vietoje to stiprinti atsarginių kopijų, tinklo segmentavimo ir darbuotojų mokymų sistemas.

Taikiniai: nuo energetikos iki savivaldybių

Dažniausiai minimi taikiniai Lietuvoje:

valstybinės institucijos – ministerijos, savivaldybės, registrai;
energetikos ir transporto sektorius – dėl jų kritinio vaidmens kasdieniame gyvenime;
finansų sektorius – bankai, mokėjimų įstaigos, „fintech“ įmonės;
žiniasklaida – siekiant paveikti informacijos sklaidą ir pasitikėjimą;
švietimo ir sveikatos įstaigos – dažnai silpnesnės saugumo prasme, bet labai jautrios duomenų prasme.

Tarptautinis kontekstas: NATO ir ES vaidmuo

Lietuva nesigina viena. Kibernetiniame fronte tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas.

NATO kibernetinė gynyba

NATO yra aiškiai įvardijusi, kad kibernetinės atakos gali pasiekti tokį lygį, kai būtų svarstomas ir 5-asis straipsnis. Lietuva aktyviai dalyvauja:

NATO kibernetinių pratybų cikle;
grėsmių žvalgybos mainuose ir bendruose analitiniuose projektuose;
regioniniuose formatuose su Baltijos šalimis ir Lenkija.

Geografiškai Lietuva yra priekinė NATO linija kibernetinių ir hibridinių grėsmių kontekste, todėl čia testuojami ir diegiami nauji gynybos modeliai.

ES teisinės priemonės ir NIS2

Europos Sąjunga priėmė ir atnaujino NIS direktyvą (NIS2), kuri griežtina:

kibernetinio saugumo reikalavimus kritinėms ir svarbioms įmonėms;
incidentų pranešimo terminus ir tvarką;
valdybų ir vadovų atsakomybę už saugumo valdymą;
baudų mechanizmus už saugumo reikalavimų ignoravimą.

Lietuva NIS2 reikalavimus perkelia į nacionalinę teisę, taip išplėsdama sektorių ratą, kuriems kibernetinis saugumas tampa ne pasirinkimu, o prievole.

Kibernetinio atsparumo stiprinimas Lietuvoje

Kova su kibernetiniu nusikalstamumu ir valstybių remiamomis atakomis nėra vien techninė. Tai – nuolatinis procesas, apimantis teisę, technologijas, žmones ir kultūrą.

Investicijos į infrastruktūrą ir technologijas

Lietuva kryptingai investuoja į:

valstybės tinklų segmentavimą – kad vieno taško pažeidimas nesukeltų grandininės reakcijos;
incidentų aptikimo ir reagavimo sistemas – SIEM, SOAR, grėsmių žvalgybos platformas;
debesijos ir hibridinių sprendimų saugumą – įskaitant duomenų lokalizavimą ir šifravimą;
atsarginių kopijų infrastruktūrą – „3-2-1“ taisyklės taikymą kritiniams duomenims.

Žmogiškasis faktorius ir mokymai

Dauguma sėkmingų atakų prasideda ne nuo „nulinių dienų“ pažeidžiamumų, o nuo žmonių klaidų. Todėl Lietuvoje stiprinama:

valstybės tarnautojų ir karių kibernetinio raštingumo programa;
privalomi mokymai ir „phishing“ simuliacijos organizacijose;
specializuotos studijų programos universitetuose – kibernetinis saugumas, skaitmeninė kriminalistika;
privataus sektoriaus ir valstybės bendros pratybos.

Incidentų valdymo kultūra

Lietuva palaipsniui pereina nuo „slėpti incidentus“ prie „mokytis iš incidentų“ kultūros. Skatinama:

greitai pranešti apie incidentus NCSC ir kitoms atsakingoms institucijoms;
dalintis anonimizuotomis pamokomis su sektoriumi;
naudoti post-mortem analizę ir gerinti procesus po kiekvieno rimtesnio įvykio.

Iššūkiai ir silpnosios vietos

Nors Lietuva dažnai minima kaip viena aktyviausių kibernetinio saugumo srityje regione, iššūkių netrūksta.

Specialistų trūkumas

Kibernetinio saugumo specialistai paklausūs visame pasaulyje, todėl:

valstybiniam sektoriui sunku konkuruoti su privačiu dėl atlyginimų;
dalis talentų išvyksta dirbti į užsienio įmones;
rinkoje nuolat jaučiamas „saugumo architektų“, „incidentų analitikų“ ir „skaitmeninės kriminalistikos“ ekspertų trūkumas.

Senos sistemos ir „technologinė skola“

Dalis valstybinių ir savivaldybių informacinių sistemų buvo kurtos prieš kelerius ar keliolika metų, kai kibernetinio saugumo reikalavimai buvo žemesni. Jų atnaujinimas brangus ir sudėtingas, todėl:

atsiranda „technologinė skola“, kurią išnaudoja nusikaltėliai;
reikia nuoseklių modernizavimo programų, o ne tik „lopymo“;
kibernetinis saugumas turi būti planuojamas nuo pirmos projekto dienos.

Hibridinės operacijos ir informacinis laukas

Kibernetinės atakos dažnai derinamos su dezinformacija, propagandos kampanijomis, bandymais paveikti rinkimus ar visuomenės nuomonę. Tai reikalauja:

artimo kibernetinio saugumo ir strateginės komunikacijos bendradarbiavimo;
visuomenės kritinio mąstymo ir medijų raštingumo stiprinimo;
greitos ir skaidrios valdžios komunikacijos incidentų metu.

Ko gali imtis verslas ir piliečiai Lietuvoje?

Kibernetinis saugumas Lietuvoje – bendras projektas. Net ir stipriausia valstybės gynyba bus pažeidžiama, jei verslas ir piliečiai ignoruos pagrindinius principus.

Verslui

Įdiegti daugiapakopį autentifikavimą (MFA) visoms svarbioms sistemoms;
Reguliariai daryti atsargines kopijas, laikyti jas atskirai ir testuoti atkūrimą;
Turėti incidentų valdymo planą ir aiškias atsakomybes;
Organizuoti darbuotojų mokymus ir „phishing“ simuliacijas bent kelis kartus per metus;
Naudoti pažeidžiamumų skenavimą ir laiku diegti atnaujinimus.

Piliečiams

Naudoti stiprius, unikalius slaptažodžius ir slaptažodžių tvarkykles;
Įjungti MFA el. paštui, bankams, socialiniams tinklams;
Saugotis „phishing“ laiškų ir neatsidaryti įtartinų priedų;
Atnaujinti telefonų ir kompiuterių programinę įrangą;
Naudoti oficialias programėlių parduotuves ir vengti „nulaužtos“ programinės įrangos.

Ateities kryptys: kaip Lietuva stiprins kibernetinę gynybą

Artimiausiais metais Lietuva ir toliau didins kibernetinio saugumo ambicijas. Tikėtinos kryptys:

Dirbtinio intelekto panaudojimas grėsmių aptikimui ir anomalijų analizei;
Regioniniai kibernetiniai centrai Baltijos šalyse ir glaudesnis bendradarbiavimas su Lenkija ir Šiaurės šalimis;
Griežtesni reikalavimai tiekimo grandinėms – ypač IT ir debesijos paslaugų tiekėjams;
„Zero trust“ modelio įgyvendinimas valstybės ir kritinės infrastruktūros tinkluose;
Jaunimo įtraukimas per „CTF“ varžybas, hakatonus ir stipendijų programas.

Kibernetinė erdvė nuolat kinta, todėl ir Lietuvos atsakas turi būti dinamiškas, paremtas ne tik technologijomis, bet ir protingu valdymu, švietimu ir tarptautiniu bendradarbiavimu.

Apibendrinimas

Lietuvos kova su organizuotu kibernetiniu nusikalstamumu ir valstybių remiamomis atakomis – tai nuolatinis maratonas, o ne vienkartinė kampanija. Šalis jau dabar yra tarp aktyviausių kibernetinio saugumo stiprintojų NATO ir ES erdvėje, tačiau grėsmės taip pat evoliucionuoja.

Sėkmė priklausys nuo to, ar pavyks suderinti tris dalykus: modernią infrastruktūrą, kompetentingus žmones ir skaidrią, drąsią incidentų valdymo kultūrą. Lietuva šiuo keliu jau eina – klausimas tik, ar liksime pusžingsniu priekyje užpuolikų.

DUK: Lietuvos kibernetinis saugumas

Kodėl Lietuva tapo dažnu kibernetinių atakų taikiniu?

Lietuva yra NATO ir ES narė, aktyviai remianti Ukrainą ir kritiška autoritariniams režimams. Dėl geografinės padėties ir politinės laikysenos šalis tapo patogia platforma testuoti kibernetinę ir hibridinę NATO rytinio flango atsparą.

Ką daryti organizacijai Lietuvoje patyrus kibernetinį incidentą?

Pirmiausia – nepanikuoti ir nefiksuoti įrodymų. Reikia izoliuoti pažeistas sistemas, nedelsiant informuoti vidinę IT komandą ar paslaugų teikėją, pranešti NCSC ir policijai, nefiksuoti išpirkų mokėjimų ir dokumentuoti visus veiksmus incidento analizei.

Ar paprastas vartotojas gali tapti valstybių remiamų atakų taikiniu?

Dažniausiai valstybės remiami veikėjai taikosi į institucijas, politikus, kariškius ir svarbius verslo subjektus, tačiau paprasti vartotojai dažnai tampa „vartais“ į didesnes sistemas. Todėl jų elgesys – slaptažodžiai, MFA, atsargumas su laiškais – yra svarbi bendros kibernetinės gynybos dalis.

Lietuvos kova su kibernetiniu nusikalstamumu ir atakomis