Skiepų skepticizmas ir „seniai pamirštų“ ligų sugrįžimas

Per pastarąjį dešimtmetį Europa ir Lietuva išgyvena reiškinį, kurio gydytojai labiausiai bijojo – didėjantį skiepų skepticizmą ir kartu su juo grįžtančius tymus, kokliušą, difteriją bei kitas „seniai pamirštas“ ligas. Tai ne tik medicininė, bet ir socialinė, informacinė, net politinė problema.

Kaip skiepai pakeitė istoriją – ir kodėl tai lengva pamiršti

Vos prieš kelis dešimtmečius ligos, nuo kurių šiandien skiepijami vaikai, buvo kasdienybė:

• Tymų protrūkiai sukeldavo encefalitą, kurtumą, mirtį;
• Poliomielitas palikdavo tūkstančius vaikų paralyžiuotų;
• Difterija dusindavo vaikus per kelias dienas;
• Kokliušas kūdikiams dažnai baigdavosi mirtimi dėl kvėpavimo sustojimo.

Masinė vakcinacija per kelias kartas šias ligas praktiškai išstūmė iš kasdienio gyvenimo. Todėl jauni tėvai šiandien dažnai nėra matę, kaip realiai atrodo tymai ar kokliušas. Tai paradoksaliai mažina ligų baimę ir didina nepasitikėjimą skiepais: pavojai atrodo „teoriniai“, o apie galimą šalutinį poveikį – kalbama garsiai ir emocingai.

Skiepų skepticizmo banga: iš kur ji kyla?

Skiepų skepticizmas nėra naujas, tačiau nuo COVID-19 pandemijos jis tapo ypač matomas ir politizuotas. Pagrindiniai veiksniai:

1. Socialiniai tinklai ir dezinformacija

Socialiniai tinklai suteikė balsą visiems – ir mokslui, ir pseudomokslui. Algoritmai dažnai iškelia turinį, kuris šokiruoja ir kursto emocijas, o ne tą, kuris yra tikslus. Taip plinta:

• melagingos istorijos apie tariamą skiepų „sukeltą autizmą“;
• sąmokslo teorijos apie „farmacijos verslo planus“;
• netikros „specialistų“ citatos be šaltinių.

2. Pasitikėjimo institucijomis krizė

Dalis visuomenės skeptiškai žiūri į valdžią, sveikatos apsaugos institucijas, farmacinę industriją. Pandemijos metu dažnai besikeičiančios rekomendacijos, ribojimai ir politinės kovos dar labiau sustiprino įspūdį, kad „niekuo negalima pasitikėti“.

3. Psichologiniai mechanizmai

Skiepų baimę dažnai lemia ne faktai, o jausmai:

• Kontrolės iliuzija – atrodo, kad „natūraliai persirgti“ yra geriau nei „kištis“ skiepais;
• Galimo nuostolio baimė – šalutinis poveikis išgyvenamas stipriau nei nematoma apsauga nuo ligos;
• Patvirtinimo šališkumas – žmogus linkęs tikėti tik ta informacija, kuri patvirtina jo nuomonę.

Kai skiepų sumažėja: kas vyksta su kolektyviniu imunitetu?

Kolektyvinis imunitetas – tai situacija, kai pakankamai didelė visuomenės dalis yra imunizuota (skiepais ar persirgusi), todėl virusui sunku plisti. Tuomet apsaugomi ir tie, kurie dėl medicininių priežasčių negali skiepytis.

Skirtingoms ligoms reikalingas skirtingas skiepijimo lygis. Pavyzdžiui:

• Tymai – vienas užkrečiamiausių virusų; reikalinga apie 95 % vaikų skiepijimo aprėptis;
• Kokliušas – rekomenduojama >90 %;
• Poliomielitas – apie 90–95 %.

Kai skiepijimo aprėptis krenta žemiau šių ribų, virusas randa vis daugiau neapsaugotų žmonių ir protrūkiai tampa tik laiko klausimu.

„Seniai pamirštos“ ligos, kurios grįžta

Tymai: grįžtantis senas priešas

Tymai dažnai laikomi vaikystės liga, tačiau realybė daug rimtesnė. Tai viena užkrečiamiausių žinomų infekcijų. Pastaraisiais metais Europoje ir kaimyninėse šalyse fiksuojami stambūs tymų protrūkiai, susiję būtent su sumažėjusia vakcinacijos aprėptimi.

Tymai gali sukelti:

• pneumoniją;
• encefalitą (smegenų uždegimą);
• kurtumą;
• mirtį, ypač mažiems vaikams ir neskiepytiems suaugusiesiems.

Dar vienas pavojus – tymų virusas laikinai „ištrina“ imuninę atmintį, todėl po ligos žmogus kelerius metus tampa imlesnis kitoms infekcijoms.

Kokliušas: pavojingiausias kūdikiams

Kokliušas (tuo pačiu pavadinimu žinoma ir liga, ir bakterija) sukelia užsitęsusį, priepuolinį kosulį, kuris gali tęstis kelias savaites ar mėnesius. Suaugusiesiems tai dažnai atrodo kaip „užsitęsęs bronšitas“, tačiau kūdikiams kokliušas gali būti mirtinas.

Dėl silpstančio imuniteto suaugusiesiems ir nepakankamos revakcinacijos, kokliušas grįžta bangomis, o infekciją dažnai parneša patys artimiausi kūdikio aplinkos žmonės – tėvai, seneliai, vyresni broliai ir seserys.

Difterija ir poliomielitas: pavojus nesibaigė

Nors Lietuvoje šios ligos praktiškai nebefiksuojamos, jos neišnyko pasauliniu mastu. Bet koks skiepijimo aprėpties kritimas atveria duris:

• Difterijai, kuri sukelia kvėpavimo takų uždegimą, širdies ir nervų sistemos pažeidimus;
• Poliomielitui, galinčiam sukelti negrįžtamą paralyžių ir kvėpavimo nepakankamumą.

Globalizacijos laikais virusams sienos neegzistuoja: pakanka kelių neskiepytų „kišenių“, kad senos ligos rastų naują terpę plisti.

Situacija Lietuvoje: kur esame šiandien?

Lietuvoje privalomų vaikų skiepų programa ilgą laiką užtikrino aukštą apsaugos lygį. Tačiau per pastaruosius metus pastebima tendencija:

• dalies skiepų aprėptis artėja prie pavojingos ribos arba ją peržengia žemyn;
• vis daugiau tėvų atideda arba atsisako skiepyti vaikus pagal kalendorių;
• kai kuriuose regionuose susiformuoja neskiepytų vaikų „židiniai“.

Tai reiškia, kad net jei šalies vidurkis atrodo padorus, lokaliai gali susidaryti sąlygos protrūkiams – ypač vaikų darželiuose, bendruomenėse, kuriose skiepijimui priešinamasi ideologiškai.

Dažniausi mitai apie skiepus ir ką sako mokslas

Mitas 1: „Skiepai sukelia autizmą“

Ši idėja kilo iš diskredituoto ir atšaukto tyrimo, kuriame buvo daug metodologinių klaidų ir interesų konflikto. Nuo to laiko atlikta šimtai didelių, kokybiškų tyrimų, kuriuose dalyvavo šimtai tūkstančių vaikų. Rezultatas vienareikšmis – jokio ryšio tarp skiepų ir autizmo nerasta.

Mitas 2: „Geriau persirgti natūraliai, taip imunitetas stipresnis“

Taip, persirgus kai kuriomis ligomis imunitetas gali būti labai stiprus ir ilgalaikis. Tačiau kaina – dažnai per didelė: komplikacijos, ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, mirtis. Skiepai leidžia imuninę sistemą „ištreniruoti“ be šios rizikos arba ją maksimaliai sumažinant.

Mitas 3: „Skiepai pilni nuodų ir sunkiųjų metalų“

Šiuolaikinės vakcinos yra griežtai reglamentuotos ir nuolat stebimos. Daugelis anksčiau naudotų pagalbinių medžiagų (pvz., tam tikrų konservantų) buvo pakeistos saugesnėmis alternatyvomis. Medžiagų kiekiai skiepų sudėtyje yra tokie maži, kad moksliškai nepagrįsta kalbėti apie „nuodus“ – kasdienėje aplinkoje (mais­te, ore, vandenyje) susiduriame su daug didesniais kiekiais.

Kaip kalbėtis su skiepų skeptikais?

Konfrontacija ir pašaipos retai kada pakeičia nuomonę. Daug veiksmingesnis kelias – pagarbus dialogas ir kantrybė. Keli principai:

• Klausyti, o ne tik kalbėti – išgirsti, ko žmogus bijo konkrečiai;
• Nenaudoti gąsdinimo – vietoj to aiškiai paaiškinti rizikų santykį (ligos vs. šalutinis poveikis);
• Remtis patikimais šaltiniais – gydytojų, visuomenės sveikatos institucijų informacija;
• Pripažinti neapibrėžtumą – medicina nėra 100 %, bet skiepai yra viena iš geriausiai ištirtų medicinos intervencijų.

Ką gali padaryti tėvai ir suaugusieji?

Kiekvieno žmogaus sprendimas skiepytis ar ne skiepytis veikia ne tik jį patį, bet ir aplinkinius. Ką verta apsvarstyti:

1. Patikrinti savo ir vaikų skiepų istoriją

Daugelis suaugusiųjų nežino, ar yra gavę visas rekomenduojamas dozes, ar kada reikia revakcinos nuo stabligės, difterijos, kokliušo. Šeimos gydytojas gali padėti įvertinti, kokių skiepų trūksta.

2. Pasikalbėti su gydytoju, o ne su „Facebook“

Užuot rėmusis anoniminiais komentarais, verta pasiruošti klausimų sąrašą ir aptarti juos su šeimos gydytoju ar vaikų gydytoju. Medicinos specialistai gali paaiškinti, kokia yra reali rizika, koks šalutinis poveikis dažniausias ir kaip jis valdomas.

3. Saugoti pažeidžiamiausius

Kūdikiams, onkologiniams ligoniams, žmonėms su imuniteto sutrikimais kai kurie skiepai negalimi. Jų apsauga priklauso nuo to, ar aplinkiniai yra paskiepyti. Skiepydamiesi mes saugome ne tik save, bet ir tuos, kurie patys apsiginti negali.

Visuomenės ir valstybės vaidmuo

Skiepijimo klausimas – ne vien individualus pasirinkimas. Tai visuomenės sveikatos ir solidarumo klausimas. Valstybei tenka atsakomybė:

• užtikrinti nemokamą ir prieinamą vakcinaciją visoms grupėms;
• aktyviai kovoti su dezinformacija ir skaidriai komunikuoti apie skiepų naudą ir rizikas;
• rinkti ir viešai skelbti patikimus duomenis apie skiepijimo aprėptį ir ligų protrūkius;
• stiprinti medikų komunikacijos įgūdžius, kad jie galėtų efektyviai kalbėtis su abejojančiais pacientais.

Skiepų skepticizmo banga nebus suvaldyta vienu įsakymu ar viena kampanija. Reikia ilgalaikio darbo, pasitikėjimo atkūrimo ir nuoseklaus, žmogiško dialogo.

Išvados: kodėl negalime sau leisti pamiršti senų ligų

Skiepų sėkmė paradoksaliai tapo jų pačių problema – nematydami ligų, kurias jos sustabdė, žmonės ima abejoti, ar skiepai išvis reikalingi. Tačiau tymų, kokliušo, difterijos ir poliomielito grįžimo pavyzdžiai rodo: kai tik atleidžiame vadeles, virusai ir bakterijos tuoj pat pasinaudoja proga.

Skiepai – tai ne „farmacijos sąmokslas“, o viena didžiausių žmonijos mokslo pergalių. Nuo mūsų visų sprendimų priklauso, ar šią pergalę išsaugosime, ar leisime „seniai pamirštoms“ ligoms vėl tapti kasdienybe.

DUK apie skiepų skepticizmą ir ligų sugrįžimą

Ar skiepai yra 100 % saugūs?

Jokia medicininė intervencija nėra 100 % saugi, tačiau skiepai yra viena geriausiai ištirtų priemonių. Dauguma šalutinių poveikių – lengvi ir trumpalaikiai (skausmas, paraudimas, nedidelis karščiavimas). Rimtos reakcijos yra labai retos, o rimtų ligų, nuo kurių saugo skiepai, rizika – daug didesnė.

Ką daryti, jei abejoju dėl konkretaus skiepo?

Pirmiausia – kalbėtis su gydytoju, o ne ieškoti atsakymų socialiniuose tinkluose. Užsirašykite visus klausimus, paprašykite paaiškinti ligos ir skiepo rizikų santykį, papasakoti apie galimą šalutinį poveikį ir jo valdymą. Sprendimą priimkite remdamiesi patikima, o ne emocine informacija.

Ar užtenka, jei skiepijasi tik vaikai?

Ne. Dalis skiepų reikalauja periodinių sustiprinančių dozių suaugusiems (pvz., nuo stabligės, difterijos, kokliušo). Be to, kai kurios ligos pavojingos visoms amžiaus grupėms. Suaugusiųjų vakcinacija padeda saugoti ir pažeidžiamiausius – kūdikius, senjorus, žmones su nusilpusiu imunitetu.