Technologijos

AI ginklų lenktynės kare: autonominiai dronai ir algoritmai

Kaip dirbtinis intelektas ir autonominiai dronai keičia karo lauką, kas yra „mirtini algoritmai“ ir kodėl AI ginklų lenktynės kelia grėsmę ne tik kariuomenėms, bet ir civiliams bei geopolitiniam stabilumui.
2026 19 balandžio

AI ginklų lenktynės kare: autonominiai dronai ir „mirtini algoritmai“

Per kelerius pastaruosius metus karas tapo ne tik raketų ir tankų, bet ir kodo eilučių mūšiu. Dirbtinis intelektas (AI), autonominiai dronai ir vadinamieji „mirtini algoritmai“ keičia karo taisykles greičiau, nei spėja prisitaikyti įstatymai ir etika. 2024–2025 m. periodu apie AI ginklų lenktynes jau kalbama ne kaip apie ateitį, o kaip apie dabartį.

Kas yra AI ginklų lenktynės?

AI ginklų lenktynės – tai valstybių ir technologinių blokų varžybos, kas pirmas sukurs ir įdiegs dirbtiniu intelektu valdomas karines sistemas. Čia svarbu ne tik pačios ginklų rūšys, bet ir:

  • sprendimų priėmimo greitis (milisekundžių lygmens reakcija);
  • gebėjimas veikti be žmogaus įsikišimo;
  • duomenų ir algoritmų kokybė;
  • prieigos prie debesų kompiuterijos ir lustų infrastruktūros mastas.

Kas laimi šias lenktynes, tas įgyja strateginį pranašumą: gali smogti greičiau, tiksliau ir su mažesne rizika savo kariams. Tačiau kartu didėja ir katastrofiškų klaidų tikimybė.

Autonominiai dronai: naujo tipo karys danguje

Autonominis dronas – tai bepilotis orlaivis, galintis atlikti užduotis be nuolatinės žmogaus operatoriaus kontrolės. Jis naudoja AI algoritmus navigacijai, taikinių atpažinimui ir net atakos sprendimui.

Kaip veikia autonominiai dronai?

Tipinė autonominio kovinio drono „smegenų“ grandinė atrodo taip:

  • Jutikliai: kameros, radarai, infraraudonieji, GPS, radijo žvalgyba;
  • Kompiuterinė rega: objektų atpažinimas (žmonės, technika, pastatai);
  • Sprendimų algoritmai: draugo–priešo atskyrimas, prioritetų nustatymas;
  • Navigacija: kliūčių vengimas, maršruto koregavimas realiu laiku;
  • Smūgio vykdymas: taikinio sekimas ir atakos inicijavimas.

Skirtumas nuo tradicinių dronų: žmogus nebe „vairuotojas“, o misijos nustatytojas. Jis apibrėžia taisykles ir tikslus, o visa kita paliekama algoritmams.

Pigūs, maži ir pavojingi spiečiai

Pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukė dronų spiečiai – dešimtys ar šimtai pigių, tarpusavyje koordinuotų dronų. Jų privalumai:

  • maža vieneto kaina, todėl galima prarasti daugybę aparatų;
  • sunku numušti visas vienu metu;
  • AI leidžia spiečiui persitvarkyti realiu laiku, reaguojant į gynybą;
  • galima derinti žvalgybą, trukdymą ir atakas.

Toks „skruzdėlynas danguje“ keičia net ir oro gynybos logiką: brangūs priešlėktuviniai kompleksai tampa ekonomiškai neefektyvūs prieš šimtus pigių taikinių.

„Mirtini algoritmai“: kai kodas sprendžia, kas gyvens

„Mirtini algoritmai“ – tai algoritmai, kurie tiesiogiai dalyvauja sprendžiant dėl mirtino smūgio. Kitaip tariant, jie nustato, į ką šauti, kada ir kokiu intensyvumu.

Kokias užduotis atlieka „mirtini algoritmai“?

  • Taikinių identifikavimas: atskirti karinį objektą nuo civilinio;
  • Elgsenos analizė: ar taikinys elgiasi kaip karys, ar kaip civilis;
  • Rizikos vertinimas: kiek civilių gali nukentėti;
  • Prioritetų parinkimas: į kurį taikinį smogti pirmiausia;
  • Eskalcijos valdymas: kada tęsti, kada nutraukti atakas.

Problema ta, kad dauguma šių algoritmų yra juodosios dėžės: net kūrėjai dažnai negali paaiškinti, kodėl modelis pasirinko vieną ar kitą sprendimą. Tačiau karo lauke klaidos kaina – gyvybės ir galimai diplomatinės krizės.

Žmogus kilpoje, už kilpos ar visai be jos?

AI ginklų diskusijose dažnai minimos trys sąvokos:

  • Human-in-the-loop – žmogus turi patvirtinti mirtiną sprendimą;
  • Human-on-the-loop – žmogus stebi ir gali įsikišti, bet sistema veikia savarankiškai;
  • Human-out-of-the-loop – sistema visiškai autonomiška, žmogus tik nustato pradines taisykles.

Dauguma demokratinių valstybių deklaruoja, kad žmogus privalo išlikti kilpoje. Tačiau didėjant atakų greičiui ir mastui, praktikoje vis daugiau funkcijų perkeliama algoritmams, o žmogus tampa tik formaliu patvirtintoju, dažnai nebespėjančiu įsigilinti į situaciją.

Privalumai kariuomenėms, rizikos visuomenei

Kariniai privalumai

  • Mažesnė rizika kariams: pavojingiausias misijas atlieka mašinos;
  • Greitis: AI gali reaguoti greičiau nei žmogus;
  • Nuovargio nebuvimas: algoritmams nereikia miego ar poilsio;
  • Masinis mastelis: galima koordinuoti šimtus platformų vienu metu.

Pagrindinės rizikos

  • Klaidos ir šališkumas: algoritmai mokomi iš duomenų, kuriuose gali būti klaidų ir stereotipų;
  • Atsakomybės migla: kas kaltas, jei AI padaro karo nusikaltimą – programuotojas, vadas ar politikai?
  • Eskalacijos spiralė: AI gali reaguoti taip greitai, kad konfliktai per kelias minutes peraugs į nekontroliuojamus;
  • Plitimas nevalstybinėms grupuotėms: pigūs dronai ir atviri modeliai prieinami ne tik valstybėms.

Tarptautinė teisė ir AI kare: taisyklės nespėja

Tarptautinė humanitarinė teisė (Ženevos konvencijos ir jų protokolai) buvo kurta laikais, kai apie AI kare niekas net nesvajojo. Tačiau pagrindiniai principai vis dar galioja:

  • Distinkcijos principas: būtina atskirti karius ir civilius;
  • Proporcingumo principas: karinė nauda negali būti mažesnė už žalą civiliams;
  • Atsargumo principas: privaloma imtis priemonių sumažinti žalą civiliams.

Klausimas: ar autonominės sistemos gali patikimai laikytis šių principų? Dalis ekspertų teigia, kad dabartiniai AI modeliai tam dar per riboti, ypač sudėtingose, chaotiškose kovos situacijose.

Bandymas reguliuoti: draudimas ar ribojimas?

JT ir įvairios tarptautinės organizacijos jau kelerius metus diskutuoja dėl LAWS (Lethal Autonomous Weapon Systems) – mirtinų autonominių ginklų. Pagrindinės stovyklos:

  • Visiško draudimo šalininkai: autonominiai mirtini ginklai turėtų būti uždrausti kaip cheminiai ar biologiniai;
  • Riboto reguliavimo šalininkai: svarbu ne uždrausti, o apibrėžti saugiklius ir žmogaus vaidmenį;
  • Technologinio neutralumo šalininkai: esą svarbu reguliuoti elgesį kare, o ne konkrečią technologiją.

Kol kas nėra globaliai privalomo susitarimo, todėl valstybės dažnai vadovaujasi principu: „jei to nedarysime mes, tai padarys kiti“ – ir AI ginklų lenktynės tik intensyvėja.

Geopolitika: kas pirmas, tas stipriausias?

AI kare tapo nauju strateginiu resursu, šalia branduolinio arsenalo, energijos ir puslaidininkių gamybos. Šalys investuoja milžiniškas sumas į:

  • karinius AI tyrimų centrus;
  • specializuotus lustus ir superkompiuterius;
  • duomenų rinkimą ir žvalgybą;
  • privataus sektoriaus ir kariuomenės partnerystes.

Valstybės, kurios įgyja pranašumą AI kare, gali ne tik efektyviau gintis ar pulti, bet ir daryti spaudimą kitoms šalims, pavyzdžiui, grasinant kibernetinėmis ar autonominėmis atakomis prieš infrastruktūrą.

Ką tai reiškia mažoms valstybėms ir Lietuvai?

Mažesnės šalys, tarp jų ir Lietuva, susiduria su dvigubu iššūkiu:

  • apsaugoti savo infrastruktūrą nuo autonominių ir kibernetinių atakų;
  • išnaudoti AI gynybai ir atgrasymui, neperžengiant etinių ribų.

Lietuvai ir kitoms regiono šalims aktualu:

  • investuoti į AI kompetencijas kariuomenėje ir civiliame sektoriuje;
  • stiprinti kibernetinę gynybą ir kritinės infrastruktūros apsaugą;
  • aktyviai dalyvauti tarptautinėse derybose dėl AI ginklų reguliavimo;
  • kurti skaidrius etikos standartus nacionaliniam AI naudojimui gynyboje.

Ar įmanoma „humaniška“ AI karo era?

Nors pati „humaniško karo“ sąvoka skamba paradoksaliai, diskusijose vis dažniau keliami klausimai, kaip AI galėtų sumažinti, o ne padidinti kančias:

  • tiksliau identifikuojant karinius taikinius ir vengiant civilių;
  • greičiau nutraukiant beprasmes atakas;
  • automatizuojant humanitarinės pagalbos ir evakuacijos koordinavimą.

Tačiau tam būtinos tvirtos tarptautinės taisyklės, techniniai saugikliai ir skaidrumas. Be jų AI kare rizikuoja tapti ne „protingu skydų“, o nekontroliuojamu kardu.

Kas toliau? Galimi scenarijai iki 2030 m.

  • Kontroliuojamos lenktynės: šalys pasiekia ribotą susitarimą dėl autonominių ginklų, bet toliau vysto AI žvalgybai, logistikai ir gynybai.
  • Nekontroliuojama eskalacija: AI sistemos plačiai diegiamos be aiškių taisyklių, didėja incidentų ir netyčinių konfliktų rizika.
  • Dvipolis pasaulis: susiformuoja du pagrindiniai AI kariniai blokai su skirtingais standartais ir technologijų ekosistemomis.

Kuris scenarijus taps realybe, priklauso nuo to, ar pavyks suderinti saugumą, etiką ir geopolitinius interesus.

Išvados

AI ginklų lenktynės kare – tai ne tik technologinis, bet ir moralinis bei politinis išbandymas. Autonominiai dronai ir „mirtini algoritmai“ gali sumažinti karių žūtis, bet kartu kelia naujo masto grėsmes civiliams ir globaliam stabilumui.

Kol kas svarbiausias klausimas nėra „ar AI bus kare?“, o „kokias ribas jam nustatysime?“. Atsakymas į jį nulems, ar dirbtinis intelektas taps dar vienu masinio naikinimo įrankiu, ar griežtai reguliuojama technologija, padedančia riboti karo brutalumą.

DUK: dažniausiai užduodami klausimai

Ar autonominiai dronai jau naudojami realiuose konfliktuose?

Taip, bepiločiai orlaiviai plačiai naudojami žvalgybai ir smūgiams, o autonominių funkcijų mastas nuolat auga. Kai kurios sistemos geba savarankiškai naviguoti, atpažinti taikinius ir išlaikyti juos be nuolatinės operatoriaus kontrolės, nors oficialiai deklaruojama, kad mirtinus sprendimus vis dar tvirtina žmogus.

Ar įmanoma visiškai uždrausti „mirtinus algoritmus“?

Teoriškai galima susitarti dėl tam tikrų autonominių ginklų draudimo, panašiai kaip dėl cheminių ar biologinių ginklų. Tačiau praktiškai sudėtinga atskirti „gėrį“ ir „blogį“ – tie patys AI metodai naudojami ir gynybai, ir atakai. Todėl daug ekspertų kalba ne apie visišką draudimą, o apie griežtus saugiklius ir žmogaus atsakomybės išlaikymą.

Kaip visuomenė gali daryti įtaką AI ginklų lenktynėms?

Piliečiai gali daryti spaudimą politikams reikalaudami skaidrumo dėl AI naudojimo gynyboje, remti tarptautines iniciatyvas prieš nekontroliuojamus autonominius ginklus, palaikyti nepriklausomus tyrimus ir žiniasklaidos projektus, kurie nagrinėja šią temą. Kuo daugiau viešos diskusijos ir žinojimo, tuo sunkiau tyliai peržengti pavojingas ribas.